2.1. Perkvalifikavimas ir vyresnio amžiaus asmenų savaiminis mokymąsis

Analizuojant įvairius šaltinius (Alonderienė, 2009; Žydžiūnaitė ir kt., 2012), galima išskirti pagrindines savaiminio mokymosi formas - tai saviugda arba savivaldus mokymasis (angl. self-directed learning), atsitiktinis (angl. incidental learning) arba patirtinis mokymasis bei socializacija arba numanomas mokymasis (angl. tacit learning). Svarbu kiekvieną apibūdinti detaliau.

Saviugda yra iš anksto apgalvotas besimokančiojo mokymasis tiek individualiai, tiek grupėse be ugdytojo, ši forma yra sąmoninga (Alonderienė, 2009). Naujoje LR Švietimo įstatymo redakcijoje (2011) galima rasti tokį atitikmenį - savišvieta - tai „savarankiškas mokymasis, kuris remiasi asmens iš įvairių šaltinių gaunamomis žiniomis ir jo praktine patirtimi". Nors skirtingi autoriai šiek tiek skirtingai apibrėžia saviugdos sampratą, tačiau bendrąja prasme saviugdą galima suprasti kaip asmens ugdymąsi įvairiose srityse. Saviugda dar skirstoma į savišvietą ir saviauklą. Savišvieta suprantama kaip savarankiškas žinių ir įgūdžių įgijimo būdas, kuris praplečia asmens akiratį, pasaulėžiūrą, santykius, o saviaukla - sąmoninga individo įtaka keičiant save su tikslu įgyti teigiamų savybių arba atsisakyti neigiamų. Spurgos (1999) teigimu, saviugda yra sąmoningos individo pastangos, kuriomis siekiama pašalinti ar bent prislopinti savo žinių trūkumus, tobulinti jau turimas teigiamas savybes, lavinti naujas - tai yra asmens keitimasis teigiama linkme. Saviugda vyksta sistemingai ir sąmoningai, reflektuojant savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Visgi saviugda labiau laikoma suaugusiųjų mokymosi proceso dalimi, pasak Teresevičienės ir kt. (2006), anksčiausiai saviugda individas gali susidomėti paauglystėje. Galima pastebėti, kad pagrindinė jaunimo saviugdos forma šiuolaikiniame pasaulyje yra internetas, kuriame jaunimas ieško jiems rūpimos informacijos.

Atsitiktinis arba patirtinis mokymasis - tai mokymasis iš patirties, dažniausiai vyksta be išankstinio ketinimo, tačiau vis tiek tai yra sąmoningas mokymasis, kuris vyksta tuomet, kai besimokantysis, kažką patyręs, suvokia ko nors išmokęs. Šis suvokimas ateina individui reflektuojant savo patirtį. Refleksija (angl. reflection), išvertus iš anglų kalbos, reiškia atspindys, apgalvojimas, svarstymas. Reflektuojant yra atsigręžiama į save, į savo patirtį ir pažiūrima tarsi iš šono. Tai kaip veidrodžio atspindys, kuris leidžia sąmoningai suvokti „ką aš darau". Pasak Allin ir Turnock (2007), refleksija - tai savo minčių, įsitikinimų, teorijų ir veiksmų apibūdinimas, analizavimas ir vertinimas. Tuo tarpu Vitkus (2007, p. 27) pateikia šį refleksijos apibrėžimą: „refleksija yra procesas, per kurį patirtis (ilgalaikės atminties medžiaga) „pereina" į mokymąsi, mokymasis į asmeninį ir profesinį tobulėjimą, o tai savo ruožtu padeda kokybiškiau veikti." Apsvarsčius savo patirtį, gali būti įgyjamos naujos žinios, nauji įgūdžiai, naujas supratimas, o viso to derinimas su jau turimomis žiniomis, supratimais ir įgūdžiais gali lemti aukštesnę veiklos kokybę.

 2 pav. Mokymosi iš patirties schema (Kolb, 1984, p. 21)

2 pav. Mokymosi iš patirties schema (Kolb, 1984, p. 21)

Refleksija yra vienas iš pagrindinių mokymosi iš patirties elementų. Tai aiškiai atskleista Kolb mokymosi spiralės schemoje (žr. 2 pav.).

Ši Kolb mokymosi iš patirties schema parodo refleksijos tikslingumą. Apmąstant savo patirtį, suvokimą, yra formuluojamos koncepcijos, konkrečios išvados, kurios vėliau yra testuojamos naujose situacijose, o tai leidžia veikti efektyviau, keičiasi veiklos kokybė. Yra išskiriamos pagrindinės kompetencijos, kurios ugdomos reflektuojant savo patirtį:

1.Kritiškas mąstymas;

2.Bendravimo įgūdžiai;

3.Sąmoningumas;

4.Veiksmų įprasminimas;

5.Teorijos taikymas praktikoje;

6.Savęs suvokimas.

Socializacija - tai numanomas mokymasis, vertybių, elgesio modelių, įgūdžių, požiūrių įsisavinimas kasdieniame gyvenime (Kvieskienė, 2005), tai iš anksto neapgalvotas, nesąmoningas mokymasis. Plačiąja prasme socializacija suvokiama kaip nuolatinis žmogaus tobulėjimas, jam sąveikaujant su socialine aplinka. Asmuo perima socialinį patyrimą tiek tuomet, kai yra ugdomas, tiek tuomet, kai jį veikia įvairūs, netgi prieštaringi socialiniai veiksniai (Kvieskienė, 2005). Numanomo mokymo, kaip savaiminio mokymosi vienos iš formos, pavyzdys galėtų būti vietos bendruomenės krepšinio treniruotės, kai bendruomenės nariai tiesiog susitinka pažaisti krepšinį ir tik po kurio laiko supranta, kad išugdė puikius sportinius gebėjimus, įvaldė reikiamus judesius.

Taigi, vyresnio amžiaus asmenys mokosi ne tik mokyklose, kolegijose, universitetuose, ne tik atliekant pavestas formalias užduotis, rašant rašto darbus, ruošiantis egzaminams ar kitiems atsiskaitymams, bet ir paprasčiausiai bendraujant su šeimos nariais, draugais, sportuojant ar poilsiaujant. Vyresnio amžiaus asmenuo gali mokytis pats savaime, ne dėl to, kad yra reikalaujama. Savaiminis vyresnio amžiaus asmenų mokymasis gali būti įdomus ir vykstantis įvairiose socialinėse aplinkose.

Apibendrinant galima teigti, kad yra išskiriamos pagrindinės savaiminio mokymosi formos: saviugda/ savivaldus mokymasis, atsitiktinis arba patirtinis mokymasis bei socializacija/ numanomas mokymasis, kurios yra vienodai svarbios vyresnio amžiaus asmens profesinio gyvenimo ir karjeros plotmėje. Saviugda yra iš anksto apgalvotas, sąmoningas besimokančiojo mokymasis tiek individualiai, tiek grupėse be ugdytojo. Atsitiktinis arba patirtinis mokymasis - tai mokymasis iš patirties, jis vyksta individui reflektuojant savo patirtį, kai besimokantysis, kažką patyręs, suvokia ko nors išmokęs, tai dažniausiai vyksta be išankstinio ketinimo, tačiau vis tiek tai yra sąmoningas mokymasis. Socializacija - tai numanomas, iš anksto neapgalvotas, nesąmoningas mokymasis, vertybių, elgesio modelių, įgūdžių, požiūrių įsisavinimas kasdieniame gyvenime. 

Paskutinį kartą modifikuota: Pirmadienis, 2014 rugsėjo 15, 11:12