Darbinė veikla patenkina visą eilę mūsų poreikių. Visų pirma ji lemia mūsų socialinę- ekonominę padėtį, apimančią tris aspektus:

• Socialinę padėtį- ji priklauso nuo turimo išsilavinimo lygmens, vykdomos veiklos, turimų ryšių;
• Ekonominę padėtį- ją lemia mūsų gaunamos pajamos;
• Darbinę padėtį- ji vertinama pagal profesiją.

Pasirinkta profesija lemia mūsų gaunamas pajamas, kurios leidžia užmegzti atitinkamus ryšius, pasirinkti gyvenamąją vietą ir neretai nulemia užimamą padėtį visuomenėje (Lemme, 2003). Dauguma žmonių savo vertę, užimamą visuomenėje vietą ir reikšmę nustato ir pristato būtent per profesijos prizmę. Dažnai išgirstame „Esu Tomas, teisininkas", tačiau daug rečiau „Esu Tadas, mūrininkas".

Dar Freudas teigė, kad svarbiausia žmogaus gyvenime- meilė ir darbas. Dauguma žmonių dirba dėl ekonominių aspektų, tačiau su amžiumi šis motyvas silpsta ir išryškėja kiti, mažiau materialūs aspektai- savirealizacijos galimybė, draugiški ryšiai, visuomenės įvertinimas ir pan. Artėjanti pensija arba išėjimas į ją vyresnio amžiaus asmeniui gali tapti rimta krize: netenkama socialinio statuso, sumažėja socialinių ryšių skaičius, atsiranda daug laisvo laiko, nebetenkama prasmės gyventi. Žvelgiant iš kitos pusės- išėjimas į pensiją ar darbo netekimas priešpensijiniu laikotarpiu gali būti naujo gyvenimo etapo pradžia.

Pensijiniam laikotarpiui svarbu pradėti ruoštis iš anksto. Ruošiantis gali tekti rasti sprendimus, susijusius su keliomis esminėmis gyvenimo sritimis:

• Finansai
• Sveikata
• Užimtumas

Pakankami asmeniniai finansai leidžia užtikrinti stabilias ir orias gyvenimo sąlygas- išlaikyti gyvenamąjį būstą, maiktintis sveiku maistu, rūpintis savo sveikata, patenkinti laisvalaikio poreikius.

Sveikata nulemia mūsų galimybes patenkinti kylančius norus. Rūpinantis savo sveikata, stengiantis propaguoti sveikos gyvensenos principus įmanoma maksimali gyvenimo kokybė, kuomet gyvenamas savarankiškas ir nepriklausomas gyvenimas.

Užimtumas yra sudėtingiausias išspręsti gyvenimo aspektas. Pirmiausia svarbu apsispręsti ar norima ką nors veikti? Norą veikti gali nulemti įvairūs faktoriai.

Čia galimi keli variantai; galbūt vyresnio amžiaus asmuo yra pavargęs nuo darbinės veiklos, darbas jam nėra savirealizacijos šaltinis, jis turi daug neigiamos darbinės patirties, gtodėl pensijinio laikotarpio metus jis nori "tiesiog gyventi”- atsikelti ryte, pasigamingti valgė, nusišluostyti dulkes, paskaityti laikrašti, pamiegoti popiečio miegą ......

Galima tik pasidžiaugti, kad Eurostat (2012) duomenimis Lietuvoje vyresnio amžiaus, tai yra asmenų, vyresnių nei 50 metų, ekonominis aktyvumas per 2003-2012 m. laikotarpį padidėjo nuo 34,2 iki 38,9 procentų. Tačiau ypatingai šio skaičiaus augimas augimas paspartėjo 2010 m. Tais metais po ekonominės krizės, vyresnių gyventojų ekonominė situacija blogėja. Ją nulėmė išaugusios kainos, padidėjusi infliacija, sumažintos pensijos ir kitos aplinkybės (Brazienė ir kiti, 2014).

Šiuo atveju, jei atsakymas visgi teigiamas, tuomet sekantis klausimas- kokia veikla teiktų pasitenkinimą? Tai gali būti kelios galimybės:

• Darbinis užimtumas (darbas);
• Studijos (mokinimasis);
• Laisvalaikio praleidimas.

Kuomet darbinė veikla ir darbinis užimtumas yra pats svarbiausias ir vienintelė matoma savirealizacijos galimybė, tuomet reikia ieškoti galimybių užsiimti darbine veikla. Dažnai sutinkame situacijas, kuomet visa gyvenimą praktikuota profesija dėl vienokių ar kitokių priežąsčių nėra galimybės užsiimti. Tuomet yra galima profesinė reabilitacija.

Profesinės reabilitacijos tikslas - ugdyti ar atkurti asmens darbingumą, didinti darbinės veiklos galimybes, siekiant asmens įsidarbinimo (Lietuvos darbo birža, 2014). Lietuvoje esanti profesinės situacijos sistema yra gana lanksti ir palanki vyresnio amžiaus asmenims. Profesinės reabilitacijos programose dalyvaujantys asmenys įsitraukia į visa sistemą veiksmų ir galimybių: pradžioje įvertinami jų profesiniai gebėjimai, teikiamos profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos, išugdomi nauji arba atnaujinami prarasti profesiniai gebėjimai, teikiama pagalba įsidarbinant. Vyresnio amžiaus asmenys dažnai klaidingai vengia dalyvauti panašiose programose manydami, kad jiems keliai užverti dėl prastos sveikatos būklės. Tačiau priešingai, profesinės reabilitacijos programose neįgalumą turintys dalyviai turi didesnes galimybes. Neretai neįgaliems asmenims, dalyvaujantiems profesinės reabilitacijos programoje iki 12 mėnesių laikotarpiu mokama profesinės reabilitacijos pašalpa ir apmokamos maitinimo, kelionės bei apgyvendinimo išlaidos.

Dalyvaujant profesinėje reabilitacijoje svarbu pasirinkti tinkamą profesijos grupę. Pasirinkimas turėtų būti atliekamas įvertinant fizines ir sveikatos galimybes, gebėjimus, jau turimą darbinę patirtį. Pavyzdžiui asmuo gali labai norėti dirbti meninės gimnastikos instruktoriumi, tačiau turi judėjimo apribojimų......

Taip pat svarbu pagalvoti apie planuojamo užimtumo tikslą. Ko siekiama užimtumu- norima patenkinti savo bendravimo poreikį, susirasti naujų draugų ir bendraminčių, išmokti kažką naujo o gal pagerinti finansinę padėti šiek tiek „prisiduriant" prie pensijos. Bendravimo poreikį ir bendraminčių greičiausiai galima susirasti savanoriaujant ar dalyvaujant labdaros veiklose, o finansinę būklę pagerins iš dalies apmokama arba savarankiška darbinė veikla.

Ne mažiau svarbu apsvarstyti finansinio uždarbio galimybes, jei siekiama užimtumu pagerinti finansinę padėtį. Yra visa eilė profesijų, kurių įgūdžius turint galima užsiimti individualia veikla ir gauti papildomas pajamas. Pvz. auklės darbas. Vyresnio amžiaus asmuo gali užsiimti individualia veikla pagal pažymą arba verslo liudijimą ir gauti darbines pajamas, kurios neįtakos jo pensijinių išmokų. Tačiau yra visa eilė profesijų, kuriomis užsiimti tokios galimybės nebus- jiems reikės darbinių darbdavio ir darbuotojo santykių (pvz. tradicinių amatų ar muzikos mokytojas mokykloje pagal verslo liudijimą dirbti negalės, tačiau galėtų vesti tradicinių amatų užimtumo grupę dienos centre ar bendruomenėje).

Realiai įvertinus galimybes, galima suderinti ir pomėgius, ir galimą finansinę naudą. Galbūt vyresnio amžiaus asmuo visą gyvenimą norėjo užsiimti kažkokia veikla, bet neturėjo galimybių. Pvz. floristika. Tuomet jis gali dalyvauti floristikos mokymuose ir įgyti šį įgūdį, o pabaigus mokymus- užsiimti floristikos veikla pagal individualios veiklos pažymą.

Vyresnio amžiaus asmenims, kurie nori mokintis ar studijuoti yra visa eilė mokymosi galimybių. Didžiuosiuose miestuose veikia Trečiojo amžiaus universitetai, kurie siūlo įvairias studijas ir paskaitas. Jeigu darbinės karjeros metais nebuvo laiko mokslams, pensijoje galima praplėsti savo žinias ir užsiimti studijomis. Svarbu paminėti, kad naujų žinių įsisavinimas vyresniame amžiuje skatina galvos smegenų kraujotaką ir veikia prevenciškai atitolinant senatvines ligas, tokias kaip demencija ar Alzheimeris.

Galima taip pat pasinaudoti daugybe aktyvumo programų, skirtų pagyvenusiems žmonėms. Dažnai viešosios bibliotekos, kultūros centrai ir universitetai organizuoja bendrųjų įgūdžių mokymus senjorams. Neretai tai būna kompiuterinio raštingumo pamokos, užsienio kalbūų užsiėmimai ar pan. Paminėtinis ir Dienos centrai senjorams, kuriuose dažnai vyksta įvairios paskaitos ar seminarai įvairiomis, vyresnio amžiaus asmenims aktualiomis temomis. Šios programos dažnai apmokamos arba bent dalinai apmokamos iš Europos Sąjungos lėšų.

Šiuolaikinėje visuomenėje spartėjant gyvenimo ritmui, vyresnio amžiaus žmogaus pasirinkimą leisti laisvalaikį dažnai riboja ne pinigų, o laiko stoka. Pastebima tendencija laisvalaikį praleisti kuo intensyviau ir įdomiau; kitaip tariant per minimumą laiko gauti maksimaliai įmanomą rezultatą. K. Miškinio teigimu, išmintingas ir gerai organizuojamas laisvalaikis mažina žmogaus psichinę įtampą, švelnina konfliktus, gerina tarpusavio santykius, padeda išlaikyti optimizmą bei kasdieninį žmogišką džiaugsmą.

Laisvalaikis ir poilsis turi teikti vyresnio amžiaus žmogui atsipalaidavimą, džiaugsmą. To galima pasiekti pozityviai išnaudojant laisvalaikį. J. Katakinaitė (2003) teigia, kad „remiantis įvairiais informacijos šaltiniais ir patirtimi, galima teigti, kad tiek suaugę, tiek vaikai savo laisvalaikį naudoja pozityviai ir negatyviai". Pozityvus laisvalaikis gali būti įvardinamas kaip televizijos laidų žiūrėjimas, knygų skaitymas, muzikos klausymas, išvykos į gamtą, susitikimas su draugais ir giminėmis, organizavimas ir dalyvavimas kitų organizuojamose pramogose (šventėse, koncertuose ir pan.), darbas sode, namų ūkio tvarkymas, įvairūs žaidimai. Teigiamai vertinamas laisvalaikis, kai gilinamasi į kurio nors mokslo, meno srities dalykus. Toks laisvalaikis - labai svarbi socialinė vertybė.

Negatyvus laisvalaikis yra įvardijamas kaip nieko neveikimas, tinginiavimas ir pan. Patys žmonės pastebi, kad laisvalaikis, paverstas dykinėjimu, tampa nuobodybe, neteikiančia žmogui jokio džiaugsmo.

Bailey R. (1999), nuomone, galima pastebėti tam tikras „užuominas", kad pasirinktas ne toks laisvalaikis. Pavyzdžiui jei laisvalaikio užimtumo metu yra juntamas nuobodulys - atrodo, kad koks nors kitas dalykas būtų įdomesnis. Nuobodulys aiškiai rodo, kad mintys paliko jus ir nuskriejo prie kažkokių dalykų, kurie galbūt būtų geresni ar įdomesni. Ateities planavimas laisvalaikio metu rodo atitrūkimą nuo tikrovės. Neįmanoma mėgautis poilsio akimirkomis, nuolat galvojant apie ateitį ir ją planuojant. Laisvalaikis turi būti atgaiva kūnui ir sielai. Poilsiaujant jaučiamas nuovargis rodo per spartų gyvenimo tempą. Kankinantis nerimas taip pat rodo kad kažkas yra ne taip kaip turėtų būti. Jei žmogus ne laisvalaikiu nerimauja, lygina dabartinę patirtį su buvusia, apgailestauja dėl rezultatų, galima daryti išvadą, kad jis nesusikoncentruoja į patį procesą, kuris teikia malonumą ir poilsį, o visas jėgas ir dėmesį skiria rezultatui. Jei rezultatas nepateisina lūkesčių - žmogus nusivilia, nesugeba atsipalaiduoti, poilsis netenka prasmės.

Gebėjimas naudingai ir savarankiškai leisti laisvalaikį vyresnio amžiaus asmeniui pats savaime neateina. Mokėti organizuoti laisvą laiką (ypač poilsio ir švenčių dienomis) yra labai svarbu. Kaip tik laisvalaikis (išvykos į gamtą, sekmadieniniai pietūs, namų ūkio tvarkymas ir t.t.) ugdo meilę ir pagarbą vienas kitam, bendruomenės nariai mokosi vienas iš kito bendravimo kultūros, o šeimos nariai- būti vienas su kitu.