2. Asmens raida ir jos etapai

Žmogus yra labai sudėtinga būtybė su daugeliu dimensijų bei sluoksnių, kurių kiekvienas turi savo viršūnę ir sukuria savotišką dalinį „aš". Jaunystėje ir brandos amžiaus laikotarpyje suformuotas "Aš” nulemia individo pasiruošimą sutikti suaugusio žmogaus amžiaus periodą (R.Žukauskienė, 1996).

Nėra ribos, kurią nubrėžus būtų galima sakyti, kad žmogus yra subrendęs. Žmogaus branda yra nuolatinio ir kintančio proceso, kurio metu keičiasi žmogaus kūnas ir vidus, vadinamo raida, pasekmė. Organizmo ir asmens raidai yra būdingi keletas aspektų.

  • Visų pirma- tiek žmogaus organizmas, tiek asmenybė vystosi.
  • Antra- šis vystymąsis vyksta netolygiai.

Organizmas vystosi, kol pasiekia brandos stadiją- tampa suaugusiu, geba užsiimti reprodukcija ir yra pasiekęs maksimalų savo galimybių rezervą. Priklausomai nuo gyvensenos, gyvenimo būdo, sveikatai žalingų įpročių, sveikatingumo veiklų, kuriomis užsiima suaugęs žmogus, šią fizinės brandos stadiją gali užlaikyti ir ištęsti. Neišvengiamai anksčiau ar vėliau organizmas ims senti- su tuo vus susijusi visa eilė senaktvinių organizmo pokyčių, kuriuos aptarėme anksčiau.

Žmogaus asmenybė, priešingai nei organizmas, vystosi visą gyvenimą. Žmogui pasiekus brandos stadiją, raida pereina iš kiekybinės dimensijos į kokybinę, kur asmuo tobulėja. Ši raidos plotmė ribų neturi.

Psichosocialine prasme žmogaus raida skirstoma etapais. Vienas žymiausių psichosocialinės raidos teoretikų yra Erik Erikson (1950). Jis asmenybės raidą pateikia kaip visuomenei svarbių ir tam tikrame amžiuje keliamų uždavinių sprendimus. Savo teorijoje autorius teigia, jog žmogaus ego turi pripažinti konkrečius uždavinius ir juos spręsti. Šie uždaviniai skirtingais amžiaus tarpsniais yra skirtingi. Uždavinį (E.Erikson uždavinio sprendimą dar vadina krize) išsprendęs ego sustiprėja ir pasiruošia tolesnio uždavinio sprendimui. Bręsdamas ir spręsdamas kylančius uždavinius asmuo privalo skirti laiko ir senųjų uždavinių sprendimui- taip užtikrinamas bręstančio asmens vientisumas ir brandos tęstinumas.

Pagal E.Eriksoną yra aštuoni asmenybės raidos uždaviniai, arba raidos etapai:

  • pasitikėjimas kitais;
  • fizinė autonomija;
  • iniciatyvumas;
  • identitetas;
  • intymumas;
  • produktyvumas;
  • integralumas.

Pasitikėjimas kitais vaikas susiformuoja naujagimystės laikotarpiu- nuo gimimo iki maždaug 1metų. Šiuo laikotarpiu lemiamas yra vaiką prižiūrinčių asmenų vaidmuo- kaip tinkamai jie geba atliepti į vaiko poreikius ir reikmes. Vaikas, kuriuo buvo rūpinamasi , tinkamai atliepiami jo poreikiai jaučiasi saugus ir pasitikintis kitais.

Vaikas nuo 1 iki 3m. išsiugdo autonomiškumą, kuris vystosi suteikiant vaikui erdvę bandyti "aš pats”. Tai yra mokinimosi valgyti, savarankiškai rengtis, reguliuoti tuštinimosi procesą amžius Taip formuojasi, ugdosi valia ir pojūtis, kad galiu kontroliuoti tai, kas vyksta su manimi. Šiuos kasdieninio gyvenimo uždavinius tinkamai įsisavinus- jaučiama autonomija ir pasitikėjimas savo jėgomi "aš pats- darau!". Nepasiekus šio uždavinio vaikas turi įveikti gėdos krizę. Nesuteikus vaikui autonomiško ilgainiui jam tampa sunku tapti savarankišku.

Nuo 3 iki 6m. - tai žaidimų amžius. Vaikus ugdosi iniciatyvumą- aš kažką bandau, imuosi iniciatyvos ir man tai pavyksta. Vaikas formuojasi tikslingumą, mokosi tikslo siekimo Formuojasi suvokimas "aš pats- galiu!" . Priešingu atveju susiduriama su kaltės krize, kur vaikas nugalinamas, "vistiek nepavyks”.

Mokyklinis amžius nuo 6 m. iki 12m. Tai meistriškumo ugdymo laikas. Šiame amžiaus tarpsnyje formuojasi žmogaus kompetencija ir suvokimas "man- sekasi”. Vaikas palieka namų aplinką ir tampa kitos aplinkos- kolektyvo dalimi. Atsiranda kiti ugdytojai- mokytojai, pedagogai ir kiti vertintojai- draugai. Vaikas mokosi, kad norint įgyti teigiamą įvertinimą, reikia atlikti tam tikrus uždavinius- pvz. išspręsti tinkamai matematikos uždavinį. Pavykus- stiprėja meistriškumo jausmas ir savo vertės pajutimas. Priešingu atveju vyksta menkavertiškumo krizė. Neišsprendus šios krizės gali tapti sunku pasirinkti profesiją.

Jaunystė nuo 12m. iki 20m. Šiuo periodu formuojasi žmogaus identitetas. Jaunuolis šiame etape prisiima lyties vaidmenį, mokosi šio vaidmens atributų. Neišsprendus, žmogus susiduria su vaidmenų sumaišties krize. Šios krizės neįveikus, vėliau gali būti sunku priimti visuomenės moralę, etiką, neįprasmintas vertybės, kyla sunkumai su ištikimybe partnerystėje ir šeimoje.

Ankstyvoji branda nuo 20 m. iki 25m. Žmogus mokosi intymumo. Išmokstama nebijoti artimų, intymių santykių: aukojama "aš” dalelė, mokomąsi atverti save visą ir priimti kitą. Formuojasi gebėjimas mylėti. Priešingu atveju susiduriama su izoliacijos krize- bijoma artimų santykių, kuriuose reikia atsiverti.

Vidurinio amžiaus branda nuo 26 m. iki 64m. Produktyvumo - stagnacijos krizė. Formuojasi rūpestingumas. Laikas šeimai kurti su reikalinga atsakomybe. Žmogus yra veiklus, aktyvus, analizuodamas viską, ką sukaupė per gyvenimą (nematerialaus), reflektuodamas patirtį jis ima kurti ir savo patirtį dalinti, taip rūpindamasis kitais ir tapdamas našiu visuomenės/bendruomenės dalyviu. Nesidalindamas su aplinkiniais jis "stagnuoja”.

Vėlyvoji branda nuo 65 m. iki gyvenimo pabaigos. Integracijos etapas arba nevilties krizė. Permastant prabėgusį gyvenimą formuojasi gyvenimo išmintis. Vyresnio amžiaus žmogų gali apimti nerimas, gailestis, beprasmybės jausmas gyventame laike. Svarbu pamatyti kas per gyvenimą nuveikta. Kalbant apie asmenybės integralumo uždavinį, reikia pabrėžti, kad integralumas - tai dvasinė nepriklausomybė ir taikus mirties laukimas. Išmokstama elgtis išmintingai; nepretenduojama į savo reikšmingumą; žmogus sugeba būti vienas; nebijo artėjančios mirties, suvokia ją kaip natūralią gyvenimo baigtį. Integralumo krizės atveju, neišsprendęs šio uždavinio, senas žmogus išgyvena neviltį ir gilią depresiją. Sprendimo sėkmė priklauso nuo ankstesnių uždavinių sprendimo: kiek senas žmogus tapo nuoširdus, valingas, tikslingas, darbštus, ištikimas, mylintis, produktyvus.

Gebėjimas priimti senėjimo procese vykstančius pokyčius pasireiškia per asmens Ego stiprumą ir sugebėjimą jausti pagarbą sau ir kitiems. Pagal E. Ericson tai yra visų prieš tai ėjusių 8 raidos krizių pozityvaus įveikimo padarinys. E.Ericson pažymi, kad pozityviai įveikus prieš tai buvusias raidos krizes, senatvėje formuojasi pasitikėjimo, autonomijos, iniciatyvos, meistriškumo, tapatumo, intymumo bei integruotumo jausmas (Perminas A., Goštautas A. ir kiti, 2004). Asmenybei tapus visapusiška, sumažėja psichinė įtampa ir vidinis konfliktas, itin aštriai pasireiškiantys ir sunkiai išgyvenami senėjimo metu. Paradoksalu, bet išmintis ir senatvėje įgytas „integralumo pojūtis yra pakankamai stiprūs, kad pasipriešintų fiziniam irimui" (Černius, 2006).

Senėjimo procesą, kaip objektyvią žmogaus tikrovę, ne visada yra lengva priimti: šis procesas yra sudėtingas tiek pačiam žmogui, tiek jį supančiai aplinkai. Naujanienė (2002) teigia, kad kad senėjimo procese vykstantys pokyčiai iškelia žmogui būtinybę juos įveikiant adaptuotis prie naujos gyvenimo situacijos. Kaip žmogus tai atlieka priklauso nuo tokių faktorių, kaip jo sveikata, kognityvinis funkcionavimas, asmenybės bruožai, aplinkos palankumas ar nepalankumas. Senėjimo proceso metu vykstantys pokyčiai gali pasireikšti neigimu, žmogaus nesusitaikymu su kintančia išore ar menkėjančiais fiziniais gebėjimais. Senėjimą žmogus priima tiek, kiek leidžia jo vidinė branda.

Norint būti suaugusiu, t.y. pakankamai brandžiu - būtina pripažinti ne tik savo galimybes, bet ir ribas. Subrendęs žmogus yra pajėgus koncentruotis, imtis patikėtos užduoties, pasikliaujant savo nuoseklumu, ištverme, ištikimybe. Suaugusysis yra tas, kuris pajėgia veikti ne tik užsidegimo ar praeinamo entuziazmo skatinamas, bet, viską apmąstęs, ir įvertinęs, geba vadovautis protingais įsitikinimais (tai neatmeta užsidegimo), moka būti dosnus bei aktyvus, žino, dėl ko ir kodėl vienaip ar kitaip elgiasi. Galiausiai tai tas, kuris yra (ir nori būti) atsakingas už savo ir kito gyvenimą, solidarus su kitais, nevengia gyvenimo kovų, sąmoningai suvokia savo socialines šaknis, tiek kiek leidžia galimybės bei gebėjimai veikia visuomenėje, kurioje gyvena.

Tol, kol asmuo gyvena vien savo idealizmu (labiau vertina svajonę, vaizduotę ir idėjų bei kasdieninio gyvenimo patirties samplaiką), jo negalime vadinti suaugusiu. Suaugęs žmogus nesukčiauja realybės atžvilgiu, jis ją tikrai priima. Priima ribas ir nepasisekimus, nebandydamas apsimesti, jog su tuo, kas tikrai gyvenime vyksta, neturėtų nieko bendra. Suaugęs žmogus pajėgia priimti savo asmens pusiausvyros stokos pasireiškimus, labiau skaitydamasis su jais, negu klastingai gudraudamas. Jis yra kasdienos žmogus, mažus dalykus, kuriems suteikia didingumo, vertinantis labiau už kaprizą, bėgimą į idėjų pasaulį, subjektyvius išsisukinėjimus.

Žymus asmenybės tyrinėtojas G. Allport'as (Plužek Z., 1996), gilindamasis į asmenybinius klausimus, skiria tokius brandžios asmenybės požymius:

  • Savimonės išvystymas (savimonė reiškia savo esmės, savo savybių ir savojo vaidmens pasaulyje supratimą);
  • Gebėjimas užmegzti ir palaikyti nuoširdžius ryšius su kitais žmonėmis (jo nuomone, brandus žmogus yra psichologiškai pasirengęs intymiai meilei šeimoje ar draugystėje; jis yra nesavanaudiškas, vertina kitų įsitikinimus, nuomones, o savųjų neprimeta kitiems);
  • Emocinė branda (nebrandus žmogus į įvairius dirgiklius reaguoja kaip vaikas, t.y. pykčio, savęs gailėjimo, kitų kaltinimo, ašarų priepuoliais, subrendęs nepasiduoda aklam įniršiui, jis moka apeiti kliūtis, o jei jos yra neišvengiamos, geba jas pakelti. Skirtumas tas, kad tarp dirgiklio ir žmogaus atliepimo į jį subrendęs žmogus turi "užgyventą" erdvę apsigalvojimui);
  • Realistiškas požiūris į gyvenimą (tai būtų galima nusakyti kaip artimą ryšį su tuo, kas vadinasi realiu pasauliu);
  • Objektyvus požiūris į save patį: savianalizė, humoro jausmas (G. Allport'o nuomone, akivaizdu, kad mūsų bruožai yra tarsi trejopi: tie, kuriuos mes manome turį; tie, kuriuos mes iš tikrųjų turime; tie, kuriuos mums priskiria kiti. Labai svarbu įsisąmoninti, kas mes iš tikrųjų esame ir ką apie save tik įsivaizduojame. Mat tai, ką įsisąmonini, gali valdyti, keisti pozityvia kryptimi. Tuo tarpu neįsisąmoninti dalykai veikia priešingai: mūsų tolesnes mintis, jausmus ir veiksmus dažniausiai lemia būtent jie. Štai kodėl įsisąmoninimo procesas tampa dar svarbesnis);
  • Integruojanti vienijanti gyvenimo filosofija, kuri gali atsakyti į visus žmogaus būties klausimus (ji kreipia žmogaus gyvenimą tikslo ir vertybių link. Ypatingą vietą tokioje gyvenimo filosofijoje užima tikėjimas - religija kaip vertybė, kuri pajėgi vienyti atskiro žmogaus ir visų žmonių pastangas, būti kitų vertybių pamatu).

Psichologinis atsparumas, kuris apsaugo žmogų nuo socialinės patologijos, įvairių nusikaltimų, girtavimo, narkomanijos ir kitų skaudžių dalykų, taip pat yra brandžios asmenybės požymis. Psichologinis atsparumas - tai, išgyvenant savo silpnybę ar susidūrus su gyvenimo negandomis, gebėjimas konstruktyviai veikti, nepulti į neviltį ar agresiją.

Subrendęs žmogus pasižymi dideliu savarankiškumu, gebėjimu patenkinti savo poreikius, aukšta kompetencija. Jis mato visas realybės dimensijas, priima save bei kitus su visomis jų geromis ir blogomis savybėmis, pažįsta blogį ir su juo kovoja, moka atsipalaiduoti nuo kasdieninių rūpesčių, giliai žvelgia į savo ir kitų asmenų problemas; pripažįsta visuotines vertybes ir siekia jų įgyvendinimo, moka mylėti, nori ir siekia tapti tuo, kuo yra, t.y. ieško būdų savo unikalios prigimties realizavimui.

Brandi asmenybė geba įveikti egzistencinę dilemą, atsakingai rinkdamasi buvimą su kitais žmonėmis ir asmenybės raidą. „Sveikas" žmogus geba kontroliuoti aplinkinių daromą įtaką jam ir savo poveikį kitiems, jis gali atverti savo vidinį pasaulį ir pats kelti pasitikėjimą, geba ugdyti save, imtis sunkių užduočių, įveikti silpnybes, toks žmogus gyvena suprasdamas gyvenimo ir kančios prasmę.

Paskutinį kartą modifikuota: Pirmadienis, 2014 rugsėjo 15, 17:25