Senstant kinta ne tik pats asmens organizmas, bet ir visa ilgą laiką žmogui buvusi aplinka- miršta artimi žmonės, prasideda lėtinės ligos ir kt. Pagal psichiatrijoje naudojamą streso vertinimo skalę šie pokyčiai vertinami kaip įtin stresiniai (sutuoktinio mirtis- 100 balų, šeimos nario mirtis- 63 balai, susižeidimas/ liga- 53, išėjimas į pensiją- 45, artimo draugo mirtis- 37, sutuoktinio išėjimas iš darbo- 26, naujo šeimos nario atsiradimas- 39 balai). Manoma, kad 50 proc. tikimybė, jog atsiras organizmo pokyčiai, atsiranda surinkus 150 balų. 90 % tikimybė susirgti atsiranda nuo 300 balų.

Senstančių žmonių laukia visa eilė naujų iššūkių: nauja patirtis, naujos situacijos, mažesnės pajamos, sutuoktinio netekimas, išėjimas į pensiją ir panašiai. Visas šias situacijas tenka patirtį, išgyventi ir su jomis susitaikyti. Šių sudėtingų situacijų kiekis neišvengiamai išprovokuoja krizes.

Psichologinė krizė - tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią ir emociškai jam reikšmingą gyvenimo situaciją, kuri reikalauja naujų adaptacijos ir įveikimo būdų, nes turimų nebepakanka. Krizė - tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos sukelta būsena, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, bejėgiškumas, nesaugumas, pasimetimas ir kiti išgyvenimai (Liobikienė, 2006).

Psichologines krizes sukelia įvairios, už įprasto patyrimo ribų išeinančios situacijos, sutrikdančios žmogaus psichinę sveikatą, psichologinę gerovę, socialinį funkcionavimą ir adaptaciją. Sugebėjimas ir galimybė susidoroti su krize priklauso nuo asmens psichinių ir fizinių nuo jo nuostatų ir patirties (pvz.; jeigu šeimoje ištikus problemai tėvas eina gerti, tai vaikas irgi gali taip spręsti problemas). Krizei vystantys ir jos stiprumui svarbūs yra sekantys elementai:

• Įvykio staigumas. Paprastai staigūs įvykiai (netikėta diagnozė) stipriau įtakoja žmogų dėl savo netikėtumo. Vertinant įvykio stiprumą svarbu atsižvelgti į tai, kaip pats žmogus jį vertina;
• Asmenybės branda ir sugebėjimas susidoroti su sunkiomis situacijomis- brandesni asmenys lengviau susidoroja su kylančiais jausmais;
• Laikas. Tai, kokia krizė ir kaip stipriai ji paveikia gali priklausyti įvykio staigumui ir trukmei- atsitikę staiga neigiami įvykiai pergyvenami lengviau nei tie, kurie tęsiasi ilgą laiką;
• Gaunama pagalba. Pagalba gali būti formali (gaunama iš institucijų) ir neformali (taip vadinamas socialinis paramos tinklas). Asmenys, turintys platų paramos tinklą lengviau išgyvena krizę ir geba rasti išeitį (Polukordienė, 2003).

Ilgalaikis stresas ir vykstanti krizė paprastai pasireiškia tiek emociniais, tiek egzistenciniais ir socialiniais pokyčiais (E.Sherman, 1991). Pastebėta, kad stresiniai gyvenimo įvykiai senatvėje yra tiesiogiai susiję su tokių psichiatrinių simptomų kaip depresija ir nerimas dažnesniu pasireiškimu. B.E.Atkinson ir H.N.Malony ( 1994) teigia, kad senatvėje vykstančių socialinių ir psichinių traumų poveikis itin žalingas, o jų priėmimas ir išgyvenimas yra tiesiogiai susiję su religine branda. Autorių nuomone, asmens religinė branda pasireiškia sekančiais elementais:

• Dievo buvimo kasdienybėje pojūčiu;
• Dievo malonės ir besąlyginės meilės priėmimu;
• Atgailauja ir atsakingumu;
• Pažysta Dievo vadovavimą bei ženklus;
• Įsitraukimu į religines bendruomenes;
• Draugyste su kitais žmonėmis;
• Etiškumu, asmeniškumu ir socialumu (B.E.Atkinson, H.N.Malony, 1994)

Pats senėjimas skirtingose civilizacijose gali būti priimamas ir suvokiamas skirtingai. K.K.Mehta ( 1997) apibendrina, kad senėjimas gali būti priimamas kaip "Dievo valia”, turinti neišvengiamybės atspalvį. Tai yra tam tikras priėmimas ir susitaikymas, o kartu ir laisvė nuo įsipareigojimų. Kartu tai gali būti laikas skirtas apmąstymui bei ryšiui su Dievu užmegzti. Atskiros kultūros apibrėžia senėjimą kaip natūralų gamtos procesą. Moderni civilizacija yra linkusi senėjimą ignoruoti. Tokiu būdu senėjimas tampa neliečiama tema, o senstantys žmonės socialiai izoliuoti ir atskirti nuo visuomenės, o ligos metu vykstantys pokyčiai ir kylnatys išgyvenimai paliekami pačiam žmogui. R.Schwab ir K.U.Petersen (1990) pažymi, kad socialinė izoliacija, atsižvelgiant į jos pasireiškimą bei išgyvenimo pobūdį gali būti skiriama į išorinę ir vidinę.

Išorinė izoliacija yra suprantama kaip izoliacija, sukelta fizinės aplinkos- izoliacija bute, name, kieme. Dažnai ši izoliacija atsiranda dėl apribotų asmens fizinių gebėjimų judėti. Vidinė izoliacija gali būti iš dalies nepastebima. Tai buvimas tarp žmonių, bet ne su žmonėmis. Dažniau ši izoliacija atsiranda dėl atskiro asmens psichologinių- socialinių ypatumų ar ribotumų. Ilgas laikas, praleistas vienatvės aplinkoje, nepriklausomai nuo ją sukėlusių priežąsčių, įtakoja ją patiriančio asmens vidines savybes. Ilgainiui vienatvę patiriančiam asmeniui formuojasi atsiskyrimo nuo kitų žmonių jausmas ir antisocialus požiūris (nepasitikėjimas, priešiškumas aplinkiniams ar norintiems padėti) vyksta socialinis atsitraukimas, atsiranda gyvenimo beprasmybės pojūtis, kyla nerimo ir nevilties ar beviltiškumo jausmai (R.Schwab, K.U.Petersen, 1990).

Pilnatinai išgyvenamas tikėjimas leidžia net ir visiškai fiziškai izoliuotam asmeniui nesijausti atskirtam. Tikėjimas visų pirma suteikia vienatvės su kitais bažnyčios nariais jausmą- pojūtį, kad yra priklausoma vienai, gyvajai bažnyčiai, kur bendravimas ir susitikimai su kitais, tai pačiai bendruomenei priklausančiais nariais gali vykti netiesiogiai, maldos pagalba. Kartu tikėjimas suteikia sergančiam asmeniui vienatvės su Dievu pojūtį, kur gali formuotis prosocialus požiūris (meilės pagrindas). Šio požiūrio pasekoje formuojasi jausmas, kad esi besąlygiškai mylimas pats, todėl atsiranda jėgų mylėti kitą. Toks pilnai išgyvenamas tikėjimas suteikia gyvenimo tikslo pajautimas- kaip atsaką į Dievo vedimą bei nuolatinio saugumo pojūtį (kas beatsitiktų esu saugomas). Šios sąlygos leidžia formuotis pozityviems lūkesčiams ateityje (R.Schwab, K.U.Petersen, 1990).

Apibendrinant galima teigti, kad priklausomai nuo asmens religinės brandos senatvėje vykstantys pokyčiai (kurie neišvengiamai išprovokuoja krizes), gali būti įtin sudėtingi ir kankinantys arba, priešingai, tai yra keičianti patirtis, atverianti tanspersonalinę erdvę patyrimams.