Vaidmuo - tai tipiškas, arba laukiamas elgesys, siejamas su tam tikra pozicija grupėje. Pozicijos ir su jomis susiję vaidmenys paprastai turi konkrečias etiketes, pavyzdžiui: tėvas, pensininkas, savanoris, ir pan.[ http://www.sociumas.lt/Lit/Nr2/senejimas.asp] Senėjimas yra individo senėjimas socialiniame kontekste, individo vaidmenys ir socialiniai įgūdžiai, atsikleidžiantys sąveikoje su kitais žmonėmis (Naujanienė, 2004). Autorė teigia, jog amžiaus stratifikacijos požiūriu senėjimą sudaro perėjimas nuo vienos socialiai apibrėžtos padėties - statuso prie kitos gyvenimo eigoje, bei pareigos, teisės, lūkesčiai, vaidmenys, lydintys žmogų visose padėtyse. Kiekviename savo gyvenimo raidos etape, žmogus mokosi savo lyčiai, socialinei klasei, etninei grupei tinkamo elgesio, vienus vaidmenis keisdamas kitais. Socialinis senėjimas reiškia, kad visuomenė, remdamasi žmogaus amžiumi, jam priskiria atitinkamas pozicijas ir vaidmenis. Jų nulemti santykiai apsprendžia žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime pobūdį ir galimybes. Žmogaus atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus. Daugumoje visuomenių skirtingos pozicijos, teisės, pareigos, privilegijos ir įsipareigojimai yra prieinami tik tam tikro amžiaus žmonėms. Gyvenimo bėgyje individui prieinamų pozicijų ratas kinta.

Galima teigti, jog tam tikri vaidmenys atspindi konkrečias žmogaus atliekamas funkcijas, jo atsakomybę kitų žmonių atžvilgiu. Kiekviename naujame etape žmogus atsisako senųjų vaidmenų ir kuria bei įgyvendina naujus. Naujanienė (2004) teigia, kad kaip sekasi atlikti šiuos vaidmenis, priklauso nuo visuomenėje egzistuojančių normų ir senstančio žmogaus psichosocialinių resursų. Tokių naujų vaidmenų, kaip senelis ar senelė, prisiėmimas dažnai būna džiaugsmingas ir sėkmingas. Tuo tarpu netekus sutuoktinio vaidmens, susiduriama su skausmu ir sunkumais.

Žmogui senstant, jo vaidmenys nėra stabilūs, jie kinta, vyksta vaidmens modifikacija. Taikomi skirtingi kriterijai jauno ir brandaus amžiaus žmonėms. Žmogaus padėtis lemia jo prestižą, gerovę, įtaką. Senstant perspektyvia socialine padėtimi laikoma galimybė stiprinti asmeninę gerovę ir prestižą (vaidmens komuliacija). Pagyvenę žmonės perkainoja vertybes, keičia gyvenimo būdą. (Atchley 1998). Naujanienė (2004) skiria pagrindinius, senstančiam žmogui būdingus vaidmenis:

Išėjimas į pensiją- institucionalizuotas individo atsiskyrimas nuo padėties darbe, gavus senatvės pensiją, priklausančią nuo ankstesnės darbinės veiklos. Iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės ir įvaizdžio klausimai. Pasikeičia dienos rutina, netenkama kolegų, kompanijų ir susiformavusių ryšių. Sumažėja finansinės galimybės, pasikeičia gyvenimo būdas ir gyvenimo kokybė. Išėjimas į pensiją- ne tik įprasto vaidmens atsisakymas, bet ir naujo prisiėmimas. Jis paveikia kitus atliekamus vaidmenis- sutuoktinio, tėvo, bendruomenė nario ir kt. Peržiūrėdami visus vaidmenis, dauguma išėjusių į pensiją žmonių išgyvena tam tikrą netikrumo laikotarpį. Amžius paprastai yra pagrindinė atsiskyrimo nuo darbinės veiklos priežastis, nors dažnai svarbi būna ir sveikata (Lemme 2003).

Našlystė. Našlystė dažnai būna sudėtingas vaidmens pokytis, pažeidžiantis kasdienį gyvenimą įvairiomis prasmėmis. Praradus sutuoktinio vaidmenį, sumažėja galimybė išlaikyti asmens tapatybės tęstinumą. Kai kam našlystė susijusi su negalėjimu tenkinti seksualinius poreikius. Dėl našlystės dažnai prarandama svarbi sąveika, grįsta abipusiais interesais. Guščinskienė (1999) teigia, kad našlystė susijusi su psichologinėmis, ekonominėmis bei socialinėmis problemomis.

Priklausomybė nuo kitų. Tapimas priklausomu nuo kitų- labiausiai gąsdinantis vaidmenų pokytis senstant. Seni žmonės supranta, kad pagalbos poreikis arba priklausomybė nuo kitų aktualėja sulaukus 85-erių metų amžiaus. Tapti priklausomais fizine ar finansine prasme labai suku, nes nuo pat gimimo žmogus siekia nepriklausomybės ir saviraiškos. Priklausomybę suku priimti ir dėl to, kad ji sukelia pokyčius kitų vaidmenų atlikime. Pavyzdžiui, senam žmogui iškilusi būtinybė vėl kartu gyventi su jau suaugusiais vaikais paveikia vaikų-tėvų tarpusavio santykius.

Neįgalumas ir liga. Senstant didėja tikimybė susirgti rimta liga ar tapti neįgaliam. Neįgalumo laipsnis gali skirtis, bet labai didelis neįgalumas dažniausiai susijęs su priklausomybe. Liga, kaip ir neįgalimas, apriboja tam tikrus vaidmenis. Gera sveikata ar ligų nebuvimas drauge su amžiumi ir lytimi yra svarbūs kriterijai, sąlygojantys žmogaus tinkamumą įvairioms padėtims. Dauguma padėčių už šeimos ir draugų rato ribų reikalauja tam tikro aktyvumo, nebeįmanomo susirgus ūmia liga ar tapus neįgaliam.

Institucijos gyventojo vaidmuo. Susirgęs ar tapęs neįgaliu, žmogus apsigyvena slaugos ar seniems žmonėms skirtuose namuose. Institucijos aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose. Žinant neigiamą senų žmonių požiūrį į gyvenimą institucijoje, šie pokyčiai sukuria reikšmingų kliūčių vaidmenų tęstinumui.

Apibendrinant galima teigti, jog senėjimas reiškia, kad visuomenė, remdamasi individų amžiumi, jiems priskiria atitinkamas pozicijas ir vaidmenis. Jų nulemti santykiai apsprendžia žmonių dalyvavimo visuomenės gyvenime pobūdį ir galimybes. Gyvenimo bėgyje atliekami vaidmenys keičia vienas kitą, atnešdami socialinės aplinkos ir gyvenimo stiliaus pasikeitimus. Senstant būdinga keisti požiūrį į gyvenimo tikslą, perkainuoti vertybes, palaikyti gerus santykius su artimaisiais.