5. Adaptacija prie senatvėje vykstančių pokyčių

Senėjimo procesą, kaip objektyvią žmogaus tikrovę, ne visada yra lengva priimti: šis procesas yra sudėtingas tiek pačiam žmogui, tiek jį supančiai aplinkai. „Senėjimo procesas apima daugybę gyvenimo pokyčių. Šie pokyčiai, tiek teigiami, tiek neigiami, iškelia žmogui būtinybę įveikti juos ir adaptuotis prie naujos gyvenimo situacijos. Atsakas į šiuos pokyčius priklauso nuo individo sveikatos bei kognityvinio funkcionavimo, asmenybės bruožų ir aplinkos palankumo ar nepalankumo žmogaus socialiniam funkcionavimui" (Naujanienė, 2004, psl. 120). Senėjimo proceso metu vykstantys pokyčiai gali pasireikšti neigimu, žmogaus nesusitaikymu su kintančia išore ar menkėjančiais fiziniais gebėjimais.

Tvarkantis su senatvėje vykstančiais pokyčiais iškyla adaptacijos klausimas. Adaptacija yra tęstinis, į pokytį orientuotas, kognityvinis, jutimiškai suvokiamas, emocijų ir elgsenos sąlygojamas procesas, kuriuo siekiama išlaikyti ar padidinti sąveikos su aplinka pusiausvyros laipsnį (Germain, Gitterman, 1995). Paprastai tariant, tai prisitaikymo prie situacijos ar aplinkos procesas, orientuotas į sąmoningus arba nesąmoningus, planingus arba neplaningus pokyčius žmogaus viduje ar aplinkoje, arba ir žmogaus viduje, ir aplinkoje. Iš tiesų tai keletas procesų, kuriais žmonės naudojasi ir kuriuos išgyvena, susidurdami su nuolatiniais kasdieniais pokyčiais. Adaptacija atskleidžia individo požiūrį bei elgesį ir yra įtakota tiek ankstesnio, tiek dabartinio gyvenimo patirties (Whitbourne, Cassidy, 1996). Bendriausia prasme adaptaciją galima apibūdinti kaip aktyvias pastangas išgyventi, augti, tobulėti ir atsinaujinti, išlaikant sąveikos su aplinka pusiausvyrą (Barker, 1995).

Išskiriamos trys dažniausiai pasireiškiančios adaptavimosi prie senėjimo strategijos (Atchley, 1997):

  • tęstinumas (continuity); kuris yra suprantamas kaip prisitaikymas prie išorinių ir vidinių pokyčių, atsirandančių senėjimo eigoje. Tęstinumas yra pagrindinė alternatyva prisitaikant prie senėjimo ir jį priimant. Siekiant išlaikyti tapatumą ir savastį stengiamasi nepriklausomu ir efektingu atliekamoje veikloje. Asmens turimų vaidmenų išlaikymas per sąveiką su kitais ir iš jų gaunamą socialinį palaikymą, padeda patenkinti socialinius ir emocinius poreikius. Šie aspektai tampa kliūtimi, jei vykstantys pokyčiai yra ignoruojami. Tokiu atveju naujai gaunama informacija yra pasitikima, nesistengiama jos įsisavinti, vystosi konservatyvizmas.
  • numatymas (anticipation) leidžia žmonėms identifikuoti galimas problemas ir rasti sprendimus dar prieš iškylant toms problemoms. Ši strategija gali pasireikšti kaip išėjimo į pensiją planavimas, rūpinimasis savo sveikata ir dėl to tam tikro gyvenimo būdo pasirinkimas, taupymas, numatant globos ar nuolatinės slaugos poreikį ateityje.
  • kompensavimas (compensation) gali pasireikšti fiziniu, psichologiniu ir socialiniu aspektais.

Fizinės komensacijos atveju pasitelkiama kompensacinė technika, tokia kaip akiniai, klausos aparatai, ramentai, vežimėlis, laiptai, pritaikyti nuvažiuoti vežimėliu. Psichologinei kompensacijai ir emocinam gerbūviui užtikrinti gali būti pasitelkiami tokie elementai kaip užrašų knygutė, kuri yra naudojama susilpnėjus atminčiai. Socialinės kompensacijos atveju stengiamasi užmegzti naujus paramą teikiančius socialinius ryšius arba papildyti jau esančius, tačiau naujai užmezgami ryšiai sukuria mažesnį santykio intymumo lygį, tuo nulemdami mažesnį pasitenkinimą santykiu, kas ilgainiui asmenyje iššaukia praradimo jausmą.

Tęstinumą aiškinanti teorija yra konstrukyvi (interpretacinė), nes žmonės aktyviai interpretuoja savo asmeninę patirtį ir individualizuoja savo idėjas. Šios subjektyvios idėjos formuoja tikrovės prasmes ir įgalina asmens adaptaciją bei darną gyvenimo istorijose. Vidiniai mąstymo modeliai, išlaikomi gyvenimo eigoje, apima savęs suvokimą (autokoncepciją), asmeninį augimą, pasaulėžiūrą, gyvenimo filosofiją, problemų sprendimo strategijas ir moralės sampratą. Išoriniai modeliai apima socialinius vaidmenis, veiklą, santykius, gyvenimo sąlygas, geografinę vietovę (Atchley, 1999).

Kaip ir adaptacija, tęstinumas gali būti vidinis ir išorinis. Vidinis tęstinumas suprantamas kaip atmintimi grindžiamų asmeninių idėjų struktūros pastovumas, išorinis tęstinumas - kaip gyvenimas artimoje aplinkoje ir sąveikavimas su artimais žmonėmis. Tęstinumas nereiškia, kad niekas nesikeičia. Tai reiškia, kad naują gyvenimo patirtį tvirtai paremia artimieji ir santykiškai patvarios asmens ir aplinkos savybės. Gerontologijoje dažnai pastebima, kad daugumai vidurinės ir vyresnės kartos žmonių tęstinumas nustelbia pokyčius. Tai pasakytina tiek apie tokius vidinius aspektus, kaip asmenybė, tiek apie tokius išorinius aspektus, kaip santykiai, būstas, gyvenamoji vieta, užimtumas ir gyvenimo būdas. Taigi tęstinumas yra adaptyvi reakcija tiek į vidines, tiek į išorines įtampas.

Vidinės įtampos tęstinumas kyla iš pagrindinio poreikio - išlaikyti stabilų požiūrį į save ir į pasaulį, kuriame gyvenama. Tai leidžia numatyti, kas atsitiks, ir nuspręsti, kaip reaguoti į tai, kas vyksta. Pasak Epstein (Atchley, 1997), šie konstruktai dažnai nesąmoningi, todėl galima nesuprasti jų kaip požiūrio arba nesugebėti jų apibūdinti.

Greta pateikiamų adaptavimosi prie senėjimo strategijų, senėjimas gal būti neigiamas pasitelkiant dirbtinius atributus (naudojant kosmetiką, dažant plaukus, rūpinantis savo figūra) arba aiškinant senėjimą, kaip ligos pasekmę, o ne senėjimo proceso išdavą (Atchley, 1977).

Paskutinį kartą modifikuota: Pirmadienis, 2014 rugsėjo 15, 17:28