Nėra galimybių tiksliai apibrėžti, kokie poreikiai vaidina svarbiausią vaidmenį žmogaus visaverčiam gyvenimui, visi autoriai skirtingai akcentuoja vienus ar kitus poreikius, tačiau galima išskirti eilę bendresnių poreikių, kuriuos patenkinus senatvinių krizių išgyvenimas taps lengvesnis. Socialinių poreikių patenkinimo galimybės turi įtakos vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybei. Šis sąrašas anaiptol neatspindi visų poreikių, tačiau paliečia būdingiausius :

Saviraiškos / savirealizacijos - aktyvus dalyvavimas įvairioje veikloje savanorystės pagrindu, norint save išreikšti, padėti vieni kitiems, pasiekti kažkokį bendrą tikslą;

Dalyvavimo - priklausymas įvairioms formalioms ir neformalioms grupėms, įvairiems planams, idėjoms įgyvendinti, tikslams pasiekti;

Laisvės - pasirinkimo laisvė, nepriklausomybė arba priklausomybė nuo kitų žmonių, sugebėjimas savarankiškai priimti sprendimus, aktyviai veikti;

Meilės - vienišumo jausmas, neigiamų emocijų įtaka, asmeninių santykių svarba, gebėjimas paremti kitus;

Informacijos gavimo / savišvietos - plėtojimas ir gilinimas žinių, suvokimo; naujų žinių ir įgūdžių, atliepiančių naująsias technologijas, įgijimo, informacijos reikalingumas, prieinamumas, suprantamumas, noras dalintis patirtimi, žiniomis, idėjomis;

Bendravimo / santykių palaikymo - artimi santykiai su šeimos nariais, galimybė aktyviai bendrauti su artimaisiais, giminėmis, kaimynais, bendravimas, polinkis pabūti su bendraminčiais, aktyvus dalyvavimas bendruomeniniame gyvenime, sprendimų priėmimo procesuose, laisvalaikio veikloje;

Prieinamumo - socialinių paslaugų, medicinos pagalbos prieinamumas, paslaugų ir pagalbos reikalingumas (Rakevičiūtė, Godvadas, 2004).

Savigarba šiame poreikių kontekste itin svarbi. Pagyvenusiam žmogui labai svarbu išlaikyti savigarbą, kuri pasireiškia per gebėjimą atlikti tam tikrus darbus ar per tam tikrų vaidmenų atlikimą bei dalyvaujant socialinėje sąveikoje. Taip pagyvenęs asmuo jaučiasi esąs savarankiškas, naudingas, pilnavertis visuomenės narys. Kai kurie žmonės, tapę mažiau nepriklausomi, bando išlaikyti savigarbą pasakodami apie savo praeitį, ypač tai gali pasireikšti gulintiems ligos patale.

Savigarba reiškia savo paties nustatytą vertę. Aukšta savigarba yra labai vertingas bruožas, ji veikia jausmus, nuotaiką, psichinę sveikatą. Pagal Cooley ir Meadą, kuo labiau mus kiti gerbia, tuo aukščiau mes vertiname save. (Lemme, 2003) Vertės jausmas mus paskatina drąsiau imtis naujos veiklos. Šis poreikis yra vienas pagrindinių poreikių, nes jis daro įtaką mūsų poelgiams:

• motyvacijai,
• sveikatos priežiūrai,
• prisitaikymui.

Atchley (1977) teigia, kad žmonės, kurie yra įsitikinę, kad jiems sekėsi ir kad jie buvo produktyvūs praeityje, labiau pripažįsta tai ir senstant, tuo tarpu žemesnės savigarbos žmonių šis vertinimas yra žemesnis. Savigarbai turi įtakos ir vaidmenų kaita. Senas žmogus turi pakankamai stiprų savigarbos poreikį ir ieško būdų, kaip jį patenkinti.

Jauniems žmonėms kartais būna sunku suprasti, kodėl pagyvenę pyksta, kai jiems norima padėti. Jie pyksta, nes tai yra grėsmė jų savarankiškumui. Dėl to jie bando patys atlikti tuos darbus kiek įmanoma ilgiau ir nenori, kad kas nors sužinotų, kad kartais jie jau nebegali jų atlikti patys. Dėl to jie gali nenorėti, kad pas juos ateitų žmonės ir suprastų, kokie bejėgiai jie kartais būna.

Popiežius Jonas Paulius II laiške pagyvenusiems žmonėms (1999) rašė, kad dėl laikino žmogaus naudingumo ir produktyvumo didesnio vertinimo, pagyvenę žmonės nuvertinami ir jie kelia sau klausimą, ar jų gyvenimas dar naudingas. Vyresnio amžiaus žmonės turi būti gerbiami ir visuomenės pareiga jų atžvilgiu yra:

• priimti jų buvimą,
• jiems padėti,
• vertinti jų privalumus.

Pagyvenusiam žmogui svarbu jausti savo vertę ir per socialinę sąveiką rodyti pagarbą kitiems. Jam svarbu jausti nepriklausomumą, kad pats gali pasirūpinti savimi, todėl nereikia padaryti visko už ta žmogų, bet sudaryti tinkamas gyvenimo sąlygas, kad jis, kol pajėgia, galėtų pats pasirūpinti savimi.

Vienas pagyvenusių žmonių labiausiai jaučiamų būsenų yra vienišumas, kuris dažnai yra socialinės izoliacijos padarinys. Socialinė izoliacija yra lygiaverčių socialinių santykių trūkumo padarinys. Tarpasmeninė izoliacija, paprastai pergyvenama kaip vienatvė, - tai izoliacija nuo kitų individų. Patenkinamam socialiniam sąveikavimui gali trukdyti tokie faktoriai kaip geografinė izoliacija, atitinkamų socialinių įgūdžių stoka, konfliktiniai jausmai artumos atžvilgiu, asmeninis stilius, negalia (Šedienė, 2003).

Senatvėje izoliacija, atsirandanti dėl degeneracinių ligų, ypač tų, kurios veikia regą, klausą ar mobilumą, arba dėl socialinių veiksnių, pvz., sutuoktinio ar artimų draugų netekties, dažnai baigiasi vienatve ir depresija. (Norton, 2001) Pagyvenęs žmogus atsiduria ypatingai įtemptoje situacijoje.

Senėjimo priėmimas kartu ir gedėjimo išgyvenimas. Gedima kintančio kūno, besikeičiančios išvaizdos, netenkamo statuso ir pajamų, senstančių tėvų. Šiame laikotarpyje atsiranda labai daug baimių- kad sutuoktinis pasirinks kitą, jaunesnį, kad būsime nebepatrauklūs darbdaviui, kad prastėjant senatvei nebegebėsime pasirūpinti savimi... Šalia visų šitų baimių visuomet yra pati didžiausią- mirties baimė. Siekiant šiuos nerimo jausmus sumažinti, svarbu pradėti ruoštis senatvei. Keletas aspektų apgalvojimui ir sprendimų priėmimui:

Prisitaikyti prie pensijinio amžiaus asmens gyvenimo ir dėl to sumažėjusių pajamų. Didžioji dalis žmonių pajamas gauna iš darbo pajamų. Darbas dažnai yra savirealizacijos erdvė, kurią yra labai sunku palikti. Darbe mes praleidžiame trečdalį paros. Išėjus į pensiją, atsiranda labai daug laisvo laiko, kuris pradžioje baugina, ypatingai, kai yra apribotos finansinės galimybės. Pensijos planavime finansinio saugumo už(si)tikrinimas turėtų būti vienas iš pirmųjų punktų. Brandos laikotarpiu greta rūpinimosi vaikai ir vyresnio amžiaus tėvais, kiekvienas asmuo turėtų susidaryti finansinio saugumo planą „kas jei": Sodros pensija bus maža, jos nebus visai, ji bus didelė. Esant galimybei verta apsvarstyti papildomo investavimo ar pensijų kaupimo galimybes.

Susitaikyti su gyvenimo partnerio (sutuoktinio) mirtimi ir gyvenimu be jo/ jos. Idealiu atveju visi svajojame gyvenima praleisti su tuo vieninteliu labiausiai mylimu ir mus mylinčiu žmogumi. Jo/ jos netekus gyvenimas gali griūti. Dažnai porose žmonės yra pasiskirstę atsakomybėmis- vienas tvarko namus, gamina maistą, prižiūri gyvūnus, kitas moka mokesčius, apsiperka parduotuvėje ir pan. Nemenka dalis tarpusavio santykių laikosi ir ant socializacijos- draugaujama šeimomis. Todėl netekus žmogaus, ilgą laiką buvusio gyvenimo partneriu daugumą dalykų gali tekti mokintis iš naujo. Tokiu atveju sąrašas dalykų ar aprašai kas kaip daroma namie labai praverstų- pvz. Mokesčių mokėjimo tvarka, svarbiausi kontaktai (santechniko, dujų meistro kontaktiniai telefonai).

Užmegzti ryšius su kitais savo amžiaus grupės asmenimis. Senstant didelė pagunda užsidaryti namuose. Tokio paio amžiaus draugai, pažystami praplečia socialinį ratą, verčia judėti ir yra didelė parama (tam tikra prasme socialinė savitarpio paramos grupė).

Išmokti tenkinti savo socialinius ir visuomeninius įsipareigojimus. Lietuvoje įprasta, kad vyresnio amžiaus žmonės yra nejudrūs ir nedalyvauja visuomeniniame gyvenime. Eurostat (2012) duomenimis Lietuvoje tik 11 proc. Vyresnio amžiaus asmenų savanoriauja, kai tuo tarpu Švedijoje net 55 proc. Vyresnio amžiaus asmenų yra įsitraukę į savanorišką veiklą. Dalyvavimas visuomeninių organizacijų veikloje leidžia jaustis reikalingu ir panauditi oer gyvenimą sukauptą išmintį ir patirtį.

Susikurti orias gyvenimo sąlygas. Kad ir kaip norėtūsi, realybė dažniausiai yra realybė- senatvėje žmogus sunkiau vaikšto, jam sunkiau rūointis namų aplinka, tvarka, kasdieninio gyvenimo sąlygomis. Todėl esant galimybei ir rengiant senėjimo planą verta pamastyti ir apie namų aplinką. Vyresnio amžiaus asmeniui dėl senatvinių apribojimų gali būti sudėtinga lipti laiptais į butą, esantį ketvirtame aukšte ir nešti vandenį iš lauko. Galbūt verta pamąstyti apie gyvenimą netoli kitų giminių ar vaikų, atkreipti dėmesį, ar greta yra maisto prekių parduotuvė, kokiu atstumu nutolusios ligoninė ar poliklinika.

Pasiruošti pačiam ir paruošti artimuosius savo mirčiai. Visi žmonės tai daro skirtingai. Vieni parašo testamentus, kiti išleidžia atsiminimų knygas, treti sudėlioja nuotraukų albumus. Kaip bebūtų skausminga, bet artimuosius reikia informuoti apie savo pasirinkimus: kur norėčiau būti palaidotas, kaip, jei tektų priimti sprendimą dėl gyvybės palaikymo ir organų donorystės- koks jis turėtų būti ir kas jį turėtų priimti.

Šie etapai leistų vyresnio amžiaus asmeniui bent iš dalies kompensuoti nepatogumus, kurie kils senstant. Šalia šių jau apžvlgtų yra dar visa eilė asmens poreikių, kuriuos galima išspręsti pasirengiant iš anksto. Siekiant mažinti senatvinių krizių išsivystymą ar net užbėgti joms už akių, reikėtų apgalvoti sekančius gyvenimo aspektus ir poreikius bei rasti būdą juos patenkinti nauju būdu:

• Darbinės veiklos nutraukimas (tampant pensininku, daugiau laiko praleidžiama namuose, prisiimamas kitas vaidmuo - jau nebe dirbančiojos), išryškėja poreikis prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo.
• Susilpnėjęs tėvystės-motinystės vaidmuo (vaikai palieka namus formuojasi „tuščio lizdo sindromas", tenka kūrti naują ryšį su sutuoktiniu), išryškėja poreikis atsisakyti tam tikrų vaidmenų ir prisiimti naujus.
• Atsiskyrimas nuo draugų, pažįstamų (dėl judėjimo ir sensorinių apribojimų atsiranda negalėjimas bendrauti su asmeniškai svarbiais žmonėmis; taip jaučiamas vienišumas, tampa sunku užmegzti naujus ryšius), išryškėja poreikis bendrauti, užmegzti naujus ryšius.
• Vyro ar žmonos netektis (dėl netekties jaučiamasi vienišu ir nelaimingas, išgyvenamos visos gedėjimo stadijas, sustiprėja ryšys su broliais ir seserimis), išryškėja poreikis bendrauti su kitais gyvais artimaisiais, jausti jų palaikymą.
• Žymus nerealizuoto laiko padidėjimas (vyresnio amžiaus žmogus turi iš naujo paskirstyti savo laiką, užsiimti nauja veikla, kad realizuotų save ir jaustųsi reikalingas), išryškėja poreikis realizuoti savo laiką, kad pats jaustųsi reikalingas ir socialus. (Laužikas, 1994)

Šių poreikių netenkinantis žmogus dažnai apibūdinamas kaip vienišas. Tačiau "būti vienišu” ir „būti vienam" nėra tas pats, izoliuotas žmogus gali nebūti vienišas, o esantis minioje, gali pasijusti visiškai vienišas. Kalbant apie vyresnio amžiaus asmenų vienišumą, yra išskiriami trys momentai:

• pirma - tai yra subjektyvi emocinė patirtis, kuri gali būti nesusijusi su esama socialine izoliacija; žmogus gali gyventi vienas, tačiau vienišas nesijausti;
• antra - tai būsena, sukelianti neigiamus jausmus; jei žmogus išgyvena vienišumo jausmą, jis neišvengiamai jausis blogai;
• trečia - vienišumo šaknimis vadinamas bendravimo trūkumas; vienišumo jausmas kyla imus trūkinėti socialinimiams kontaktams ir jiems nutrūkus visiškai.

Leliūgienė (2003) teigia, kad vienišu žmogumi laikomas žmogus, kuris gyvena vienas ir nepalaiko reguliarių santykių su giminėmis. Tačiau šiame tyrime bus žvelgiama į „vienišumo" sąvoką plačiau, neapsiribojama vien tik santykiu su giminėmis.

Leliūgienė (2003) cituoja fenomenalaus požiūrio į šią problemą atstovo K. Rodžerio mintį, kad visuomenė verčia individą veikti, atsižvelgus į socialiai pateisinamus, varžančius individo veiksmų laisvę pavyzdžius. Tai susiję su prieštaravimais tarp vidinio Aš (tikrojo) ir Aš, demonstruojamo santykiaujant su kitais žmonėmis. Įsitikinimas, kad tikrasis vidinis Aš žmonėms nepriimtinas, verčia individą užsisklęsti vienatvėje. Tai yra tiesa, visuomenei priimtini senų žmonių veiksmai ir susikurti gajūs stereotipai apie juos, nors kai kuriais atvejais gali veikti teigiamai, yra postūmis senam žmogui likti vienišam, nesuprastam, nepriimtam.

Naujausios teorijos akcentuoja visuomenės sandaros svarbą, įrodinėja būtinybę „taisyti" ne atskirus žmones, o visą visuomenę. Galima daryti prielaidą, kad visuomenėje atsirandant daugiau atsakomybės už senus žmones, senų žmonių gyvenimo kokybė taip pat turėtų keistis.

Vienišas žmogus gali būti ir turintis artimus žmones, kurie juo rūpinasi ir, atrodo, visada yra šalia, tačiau jie gali visą dieną praleisti darbe ir realaus nuolatinio bendravimo su senu artimu gali nebūti.

Lankančių žmonių atėjimas yra labai reikšmingas pagyvenusiam žmogui, ypač jei jis gyvena vienas. Todėl net atėjusi gydytoja paprastai užlaikoma, nes norima pabendrauti ir patirti nuoširdų rūpinimąsi. Juo daugiau žmonių kalbina ir lanko senstantįjį, juo labiau jis jaučiasi tebesąs socialiai reikšmingas. Tačiau akivaizdu, kad senatvėje socialiniai ryšiai siaurėja. Bloga gyvenimo kokybė senatvėje atsiranda ir dėl to, kad nėra kam pasirūpinti senu žmogumi.

Kasdieniniame gyvenime vyresnio amžiaus asmeniui tenka išspręsti visą eilę uždavinių, susijusių tiek su jo asmeniniu senėjimo procesu, kintančiais vaidmenimis, tiek su jo aplinkos ir artimųjų pasikeitimais. Tinkamas ir sąmoningas šių gyvenimo aspektų išsprendimas padeda sumažinti nerimo ir depresijos jausmus, bei leidžia oriai išgyventi senatvę.