Sudėtinga tiksliai nubrėžti ribą, kur prasideda vyresnis amžius. Skirtingi autoriai nubrėžia skirtingą chronologinę liniją šiam laikotarpiui apibūdinti. Galima imti bendrai priimtą takoskyrą- ankstyvąjį pensijinį amžių, laiko ribą sąlyginant brėžiant ties 60 metų riba. Bet kokiu atveju, svarbu įvardinti, kad daugumos žmonių biologinis amžius neatitiks šios ribos- sutiksime visą eilę labai aktyvių vyresnio amžiaus asmenų bei ne mažesnį skaičių labai pasyvių ir depresyvių senjorų.

Mūsų kultūroje vyresnis amžius neretai yra susiję su visa eile stereotipų. Tikimąsi, kad pagyvenęs žmogus ramiai vegetuos laukdamas paskutinių gyvenimo dienų. Visa eilė lietuviškų posakių neigiamai senatvę ir senyvo žmogaus gyvenimo aspektus, pvz. sveikatą ( „Kai tu to amžiaus sulauksi, rūgusio pieno neįkąsi”), išvaizdą ( "Amžius veidą išaria ir be noragų "), šeimos ryšius ( "Kiek vaikų turėk, amžiaus gale vis tiek vienas liksi”), o ir pati senatvė vienareikšmiškai yra sudėtingas ir niūrus gyvenimo tarpsnis ( "Senatvė - ne linksmybė, mirtis - ne vestuvės ", "Senatvės našta sunki "), kuriame žmogus turi save apriboti: "Lazda - senatvės parama " (suprask- finansiniai nepritekliai), o kartu ir aplinkiniams siūloma aproboti kontaktus: "Seno nebučiuok, ba senatve apsikrėsi ". Šiame kontekste nieko nuostabaus, kad aktyvus vyresnio amžiaus asmuo sulaukia nemažai pašaipų ("Žilė galvon, velnias uodegon”), ar neigiamo požiūrio ("Gyvena kaip mirti nesitikėdamas ").

Dėl šių aspektų vyresnio amžiaus asmeniui tenka susitvarkyti ne tik su kintančiomis asmeninio gyvenimo sąlygomis (netenkama profesinės gyvenimo aplinkos- darbo, trūkinėjantys socialiniai ryšiai- miršta bendraamžiai, savo šeimas sukuria vaikai, prastėjanti sveikata ir pan.), bet ir kovoti su neigiama aplinkos nuostata.

Priėmęs gyvenimo pokyčius, vyresnio amžiaus žmogus atsiduria kaitos taške- buvusių šeimos ir darbo įsipareigojimų nebelieka, svaikta ir gebėjimai dar yra sąlyginai aukšti, laisvo laiko yra daugiau. Todėl jam tenka atrasti naujas savirealizacijos erdves, siekiant užpildyti gyvenime natūraliai atsiradusias spragas. Vianas iš tokių yra laisvalaikio leidimas, visų pirma susijęs su galimybe patenkinti bazinius, ypatingai- socialinius poreikius. Towle (1973) teigimu, žmogus siekia savo socialinių tikslų, tenkindamas bendruosius žmogaus poreikius, kurie yra sekantys:

• fizinė gerovė ( maistas, sveikata, pastogė),
• galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai,
• santykiai su kitais žmonėmis,
• dvasinių poreikių patenkinimas.

Tibbit (1960) papildo bendrųjų poreikių skalę, seniems ir pagyvenusiems žmonėms būdingais poreikiais: teikti visuomeniškai naudingas paslaugas, būti laikoma bendruomenės dalimi, maloniai leisti laisvalaikį, patirti malonumą bendraujant, laikyti save individualybe, rūpintis savo sveikata ir prižiūrėti save, siekti gyvenimo darnos ir jausti dvasinį pasitenkinimą. Žvelgiant bendrai, malonus ir prasmingas laisvalaikio leidimas yra kertinis akmuo, ant kurio laikosi vyresnio amžiaus asmens savivertė ir sukasi didžioji gyvenimo dalis.

Dažnai labiau išsivysčiusiose šalyse šių vyresnio amžiaus asmens bazinių poreikių tenkinimas yra garantuojamas per socialinių paslaugų teikimą. Norint sustiprinti vyresnio amžiaus žmonių gebėjimus bei padidinti dalyvumo galimybes per bendruomenėje teikiamas socialines paslaugas, teikiamos dviejų rūšių socialinės paslaugos: bendrosios socialinės paslaugos, teikiamos senyvo amžiaus žmonėms dienos centruose bei specialiosios - pagalbos į namus paslaugos. Dienos centrai, atstovaudami bendrosioms socialinėms paslaugoms, sudaro galimybę paslaugų gavėjams jaustis saugiai, tenkinti savo kultūrinius, socialinius, informacinius poreikius, didinti gebėjimus, panaudojant asmeninę patirtį, kūrybingumą, plėtojant įgytas bei naujas žinias ir įgūdžius, padedančius įsijungti į socialinio dalyvumo procesą. Pagalba į namus (informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo, atstovavimo, bendravimo, maitinimo organizavimo, pagalba buityje ir kt. paslaugos) taip pat orientuota į didesnį senyvo amžiaus žmonių socialinį dalyvumą.

Pagyvenęs asmuo, siekdamas realizuoti savo aktyvesnio gyvenimo siekius, turi dvi galimybes - dalyvauti ekonominėje veikloje (dirbti samdomą darbą arba turėti savo verslą, užsiimti kita pelno siekiančia veikla) arba socialinėje veikloje (savanori6kai dalyvauti bendruomenės ir kitų nevyriausybinių organizacijų veikloje, dalyvauti savipagalbos grupėse, klubuose, dienos centruose, savarankiškai užsiimti kita bendruomenine veikla). Bet koks dalyvavimas socialinėje veikloje yra neatsiejamai susijęs su išėjimu iš namų aplinkos į aplinką, todėl neretai pagyvenusį žmogų reikia šiam dalyvavui, kad jis būtų sėkmings, tinkamai paruošti. Rengiant vyresnio amžiaus asmenis socialinei veiklai, svarbu atminti, ko yra siekiama:

• Išvystyti, palaikyti ar atgauti socialinius bei darbinius įgūdžius;

ar

• Keisti kliento aplinką taip, kad mažiau traumuotų jo psichiką.

Specialistui, organizuojančiam vyresnio amžiaus asmenų laisvalaikį, svarbu atminti pagrindinius socialinio darbo tikslus, kurių siekiama socialiniame darbe darbo su vyresnio amžiaus ar neįgaliu asmenių procese. Pagrindiniai tikslai kiekvieno konkretaus kliento atveju galėtų būti:

• Ugdyti ir/ ar palaikyti darbinius įgūdžius;
• Gerinti santykius su aplinka ir aplinkiniais;
• Išmokyti gyventi tokiose naujose sąlygose, kokiose klientas naujoje kokybėje gali gyventi;
• Atnaujinti nepriklausomo gyvenimo įgūdžius;
• Pasiekti, kad klientas jaustųsi patenkintas gyvenimu.

Visus šiuos tikslus galima pasiekti tikslingai ir kryptingai organizuojant vyresnio amžiaus žmonių laisvalaikį. Laisvalaikis, jo organizavimas, vyresnio amžiaus žmogaus įsitraukimas neretai bus susiję su turimais asmens įgūdžiais. Kalbant apie asmeninių įgūdžių palaikymą ir/ ar formavimą (laisvalaikio organizavimo kontekste), visų pirma svarbu nepamiršti asmens higienos ir buitinių įgūdžių treniravimo aspektų.

Asmens higiena, apimanti savęs priežiūrą, kad vyresnio amžiaus žmogus gebėtų tinkamai prižiūrėti burnos ertmę ir dantis, praustis, susišukuoti, tvarkingai apsirengti, pasikloti lovą. Šių įgūdžių mokymas turi vykti kiekvieną dieną, tuo pačiu laiku, kad įgautų įprastą rutininį pobūdį, klientui taptų neatsiejami nuo kasdieninių poreikių tenkinimo. Kaip bebūtų keista, bet praktikoje dažnai pastebime, kad būtent asmens higiena yra viena iš labiausiai apleidžiamų sričių senstant.

Buitinių įgūdžių treniravimas, apimantis visus kitus kasdieninio gyvenimo aspektus, tokius, kaip asmeninių finansų planavimas, mokymas apsipirkti, išlaidų kontrolė, gyvenamosios erdvės priežiūra, mokesčių skaičiavimas ir mokėjimas, dažnai leidžia vyresnio amžiaus žmonėms išlaikyti jausmą, kad jie patys kontroliuoja savo gyvenimą ir yra nepriklausomi.

Šių įgūdžių turėjimas ir jų laikymasis (pvz. asmeninės higienos palaikymas, kūno kvapų kontrolė, gebėjimas susitvarkyti buitį) gali palengvinti dalyvavimą siūlomose (ar pasirinktose) laisvalaiki užimtumo formose arba priešingai- apsunkinti. Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus aspektus, apibendrintai galima teigti, kad kokybiškas ir tikslingas laisvalaikio organizavimas pagyvenusiems žmonėms turėtų užtikrinti:

• Fizinės ir sveikatinimo veiklos galimybę;
• Savirealizacijos erdvės sudarymą;
• Bendravimo ir savipagalbos tinklo kūrimą;
• Terapijos ir asmeninio augimo erdvę.

Šie keturi aspektai leistų užtikrinti pilnavertį vyresnio amžiaus asmens funkcionavimą. Savaime suprantama, kad laisvalaikio organizavimas turėtų remtis pilnai patenkintais baziniais poreikiais- kuomet vyresnio amžiaus asmuo turi pakankamas orumo užtikrinimą garantuojančias pajamas, būstą, maistą, sveikatos priežiūrą. Neužtikrinus šių pirminių poreikių, motyvacija dalyvauti laisvalaikio veiklose gali būti įtin žema (su kuo neretai susiduria globos namų, teikiančių paslaugas vyresnio amžiaus asmenims, darbuotojai). Tinkamai organizuojant vyresnio amžiaus asmens laisvalaikį, šis iš esmės tampa terapine veikla, todėl tikslinga kalbėti apie laisvalaikio organizavimą, kaip apie užimtumo terapiją, padedančią vyresnio amžiaus žmogui užtikrinti esminius poreikius bei siekti aukštesnių savirealizacijos tikslų.

Toliau aptarsime patį laisvalaikio organizavimo procesą- įvertinant atskiro asmens ypatumus ir laisvalaikio organizavimo galimybes.