Apibendrintai būtų galima teigti, kad kryptingas laisvalaikio organizavimas vyresnio amžiaus asmenims yra tam tikra užimtumo terapija, kuri įgalina žmones pasirinkti, pasiruošti ir atlikti tą užsiėmimą, kuris, jų nuomone, reikalingas ir naudingas jų aplinkoje. Laisvalaikio organizatorius šiuo atveju veikia kaip vyresnio amžiaus asmens užimtumo terapeutas, dažniausiai atliekantis įgalintojo vaidmenį, vietoj to, kad atliktų ką nors už klientą (Enabling occupation: an occupational therapy perspective, 1999). Aptarkime užimtumo terapijos, kaip kryptingo vyresnio amžiaus žmonių laisvalaikio organizavimo formą smulkiau.

Užimtumo terapija yra problemų sprendimo procesas. Jame problemos išsprendimu gali būti problemos įtakos vyresnio amžiaus asmeniui sumažinimas arba esamo funkcionavimo parėmimas.Užimtumo terapijoje problemos sprendimo procesas yra holistinis, t.y., parama asmenims yra teikiama kompleksiškai. Emocinė, pažintinė, socialinė, fizinė, jutiminė ir suvokimo sritys yra nedaloma visuma, todėl užimtumo terapijoje yra taikoma nemažai įvairių problemos sprendimo instrumentų. Kiekvieno individo svarbiausias poreikis yra prasminga veikla. Užimtumo terapijoje, kuri siūloma vyresnio amžiaus žmonėms, siekiama gerinti kasdieninį klientų funkcionavimą.

Viena iš pagrindinių užimtumo terapijos vertybių yra pripažinimas to, kad kiekvienas asmuo yra unikalus ir individualus. Jis turi visą eilę tik sau būdingų gebėjimų, problemų, poreikių, motyvų; pasižymi specifine, tik sau būdinga socialine ir kultūrine patirtimi. Dėl šių ypatumų kiekvienam vyresnio amžiaus asmeniui svarbu sudaryti individualią užimtumo terapijos intervencijų programą. Užimtumo terapija šiuo atveju veiks kaip holistinis problemų sprendimo procesas, kuriame asmeninės individo funkcionavimo problemos bus sprendžiamos per individualiai parinktą naudingą ir tam asmeniui priimtiną veiklą (Finlay, 1995).

Laisvalaikio organizavimas, kaip sąlyginis užimtumo terapijos procesas, visų pirma bus problemų sprendimo procesas, apimantis vertinimo, planavimo, įgyvendinimo ir pakartotinio vertinimo etapus.

1 pav. Užimtumo terapijos procesas

Pirmajame proceso etape atliekamas pirminis įvertinimas, kurio tikslas nustatyti vyresnio amžiaus asmens funkcionavimo galimybes ir apribojimus. Užimtumo terapijos procese mes įvertiname vyresnio amžiaus asmens funkcionavimo problemines sritis ir kliento stipriąsias puses jo gyvenimo stiliaus ir situacijos kontekste (Finlay, 1995). Skiriamos penkios pagrindinės įvertinimo metodų grupės:

• interviu,
• specifinis stebėjimas,
• standartizuoti testai,
• savęs vertinimo metodai,
• projekcinė veikla.

Vertinamos vyresnio amžiaus asmens galimybės (visų pirma fizinės, tokios kaip sveikata. Žmogus gali norėti dalyvauti kultūrizmo grupėje, tačiau amžiaus ir širdies stimuliatorius gali būti absoliučios kontrindikacijos; galimybės susisiekti- mieste paprastai susisiekimo problemų nėra, tačiau jei vyresnio amžiaus asmuo gyvena priemiestyje ir naudojasi viešu transportu, tikėtina, kad užimtumas vakariniu metu jam bus netinkamas, nes jis paprasčiausiais neturės kaip pasiekti namus pasibaigus veiklai; atsižvelgiama ir į finansines galimybes- didelė pensija ar sukauptos lėšos, kurias norima skirti laisvalaikiui praplečia galimų laisvalaikio pasirinkimo formų įvairovę), norai ir pageidavimai (mėgstama veikla- kiekvienas asmuo per didesnę dalį savo gyvenimo greičiausiai jau yra išbandęs visą eilę laisvalaikio leidimo formų ir tiksliai žino, kurios būtent iš jų teiks jam didžiausią pasitenkinimą. Galbūt vyresnio amžiaus asmuo nežinos tiksliai mandalų ar fraktalų piešimo grupė jam būtų įdomesnę, tačiau tiksliai galės nusakyti jam labiau patinka judri ar ramesnė veikla, susirinkus keletui artimai pažystamų asmenų, ar jį domina aktyvi, dinamiška, greitai besikeičianti veikla kurioje dalyvaja didelis skaičius nepažystamų asmenų. Šiam aspektui vertinamas ir charakterio tipas- uždaro, intravertiško charakterio asmenys greičiausiai jausis nejaukiai, jei pasiūlysime senjorų šokio ir muzikos kolektyvą, dažnai koncertuoja ntį televizijoje ir radijuje), turima patirtis (dalyvavimas kitose užimtumo formose) bei tikslas (kokius porikius siekiama patenkinti laisvalaikio praleidimu). Tikslas yra vienas iš svarbesnių momentų, kuriuos vertinant laisvalaikio organizatorius turėtų būti įtin atidus. Vyresnio amžiaus asmenys neretai sunkiai iš karto įvardins tikrąją priežąstį, dėl kurios jie ieško papildomo laisvalaikio užimtumo. Dažnai pradžioje yra pristatomos gražios, afišinės pusės (noriu būti naudingas, realizuoti save, užmegzti naujas pažintis, įgyti naujus įgūdžius ir pan.), kai tuo tarpu tikrosios priežąstys gali išaiškėti tik po kurio laiko (noriu "prisidurti prie pensijos”, bijau būti vienas, sutiksiu ką nors, kas mane prižiūrės, kai nusilpsiu ir pan.). Laisvalaikio organizatorius šiems aspektams išsiaiškinti turėtų skirti šiek tiek daugiau laiko ir pastangų, tuomet laisvalaikio organizavimo procesas bus sklandus ir sėkmingas.

Įvertinus šiuos aspektus planuojama keletas galimų sprendimo variantų, kurie tarpusavyje būtų daugmaž lygiaverčiai ir pagerintų vyresnio amžiaus asmens funkcionavimą. Atsižvelgiant į įvertinimo rezultatus yra planuojamos kryptingos laisvalaikio formos- užimtumo terapijos intervencijos. Užimtumo intervencijų planavimas yra procesas, kuriame renkama informacija, kad būtų identifikuota kliento problema. Po to išsiaiškinami ir įvardijami intervencijų principai, strateginiai tikslai ir veikla. Kai problema identifikuota, keliami artimieji tikslai. Vėliau generuojamos idėjos, numatomi įvairiausi būdai, kaip pagerinti vyresnio amžiaus asmens funkcionavimą. Galiausiai, atrinkus pačius tinkamiausius laisvalaikio užimtumo būdus, yra sudaromas intervencijų planas. Taigi, laisvalaikio užimtumo planavimą sudaro trys etapai:

Visų pirma tai surinktos informacijos sisteminimas - gauta informacija analizuojama ir panaudojama siekiant išsiaiškinti vyresnio amžiaus asmens problemas ir nustatyti prioritetus. Informacijos sisteminimas šiuo atveju tai gautos informacijos naudojimas vyresnio amžiaus asmens problemų išryškinimui ir prioritetų nustatymui. Informacijos sisteminimo etapą sudaro:

• Visos vertinimo informacijos apibendrinimas,
• Problemos identifikavimas funkcionavimo požiūriu,
• Kliento stipriųjų pusių nustatymas,
• Svarbiausių problemų išskyrimas.

Visų antra tai tikslų iškėlimas - keliamas bendras tikslas- atsižvelgiama ko iš esmės yra siekiama, kitaip tariant nustatoma kryptis, greta kurių numatomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai šio bendro tikslo aspektai. Užimtumo terapijos tikslų kėlimo etape yra keliamas bendras tikslas, taip pat numatomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai šio bendro tikslo aspektai. Bendras užimtumo terapijos tikslas yra keliamas kartu visos komandos ir remiasi visa apie klientą esančia informacija. Jeigu bendras užimtumo terapijos tikslas yra daugiau bendras, apimantis didelę kliento funkcionavimo sritį, tai uždaviniai yra konkretūs ir klientas turi jausti, kad jis sugebės tuos nedidelius žingsnelius įveikti. Uždaviniai turi būti lankstūs, atsižvelgiant į kliento poreikius ir atlikimo galimybes. Dėl tos priežasties uždaviniai kartu su klientu turi būti nuolatos peržiūrimi.

Visų trečia tai programos sudarymas - įvardijama numatoma siūlyti laisvalaikio užimtumo veikla, nusakomas laisvalaikio organizatoriaus vaidmuo ir aplinka, kurie atitiktų išsikeltus tikslus (Finlay, 1995). Programos sudarymas - trečias užimtumo terapijos intervencijų planavimo etapas. Paprastai rekomenduojama pasiūlyti keletą variantų, kuriuos su klientu būtina aptarti ir išnagrinėti (pvz. Senjorų sveikatos klubas, choras, rankdarbių būrelis, dienos centras ir pan.). Planuojant laisvalaikio užimtumo formas ir renkantis kažkurią konkrečia, turėtų būti atsižvelgiama ir į pageidaujamą laisvalaikio užimtumo formos intensyvumą ir norą įsipareigoti. Tikėtina, kad sodininkų klubo nariai rinksis reguliariai kartą per vieną- dvi savaites, o vyresnio amžiaus damos, įsitraukusios į vargstančių valgyklos veiklas, jose dalyvaus kasdieną. Šiose veiklose skiriasi ir įsipareigojimo lygis- sodininkų klubo nariai kvies ateiti kada galit ir džiaugsis, kai žmogus ateis po kelių praleistų susitikimų, o vargstančių valgyklos personalas prašys iš anksto nustatyti lankymo grafiką, skiriamą laiką per dieną ar savaitę bei neatvykimo atvejus pranešti iš anksto, kad galėtų užtikrinti nenutrūkstamą paslaugos teikimą. Pasirinkus vieną ar kelis variantus sudaromas planas, kaip ši pasirinkta laisvalaikio leidimo forma bus organizuojama ir įgyvendinama.

Įgyvendinimo stadijoje, apsvarsčius kliento įgūdžius, poreikį ir gyvenimo stilių, pasirenkama ir įgyvendinama tinkamiausia problemos sprendimo strategija- laisvalaikio leidimo planas. Įvertinant galimus fizinius vyresnio amžiaus asmenų apribojimus, laisvalaikio organizatorius turėtų planą sudaryti kartu su klientu, detaliai suplanuodamas kiekvieną laisvalaikio leidimo plano punktą, kaip pavydžiui:

• pirminis užsiregistravimas ar įsitraukimas į sąrašus- kaip galima tapti grupės nariu, reikia užsiregistruoti, pildyti specialias anketas, rezervuoti bilietus ar pan.;
• nuvykimas iki veiklos vietos- koks transportas važiuoja, kokiu metu, kokiame pastate ir jo kabinete vyksta veikla, jei vyksta ne pirmame aukšte, o vyresnio amžiaus asmuo turi judėjimo sutrikimų, kaip jis užkils į tą aukštą ir pateks į patalpas; galbūt jam reikalinga pervežimo ar palydėjimo paslauga- kas ją galės suteikti;
• buvimo vietoje sąlygos- ar yra reikalinga speciali apranga, avalynė, maistas ar puodelis, kiek laiko trunka užsiėmimai, kokia jų forma, kas jų metu veikiama; jei asmuo turi šlapimo nelaikymo ar kitų problemų- kokios yra higieninės sąlygos, ar yra galimybė naudotis tualetais ir pan. Jei užsiėmimai vyksta didesnę dalį dienos- kokios yra buitinės sąlygos- grupės dalyviai valgo kartu ar atskirai, maistas yra patiekiamas visiems bendrai; jis tiekiamas nemokamai, ar dalyvis turi susimokėti, jei taip- kokio dydžio sumą ir kada jis turi mokėti- prieš prasidedant užsiėmimams, jų metu, po jų ar mėnesio pabaigoje ir pan. Gal dalyvis turi specialių reikalavimų ir kokiam nors produktui yra jautrus, todėl jam reikalinga speciali dieta. Lygiai taip turėtų būti aptariami ir užsiėmimų reikmenys. Pvz. Vyresnio amžiaus asmuo ruošiasi įsijungti į mezgėjų klubą, tokiu atveju kaip yra su visais mezgimo reikmenimis- kiekvienas atsineša pats, už dalyvio mokestį nuperka klubo iždininkas ar tai yra gaunama nemokamai ir pan. O gal susitikimų metu nemezgama, o tik yra aptariama savarankiška veikla namuose.
• grįžimas iš veiklos vietos. Visais atvejais yra patogiau, kai veikla vyksta netoli gyvnamosios vietos ir asmuo gali ją pasiekti pėsčiomis. Tačiau taip nutinka retai ir praktiškai visuomet vyresnio amžiaus asmeniui, nusprendusiam įsitraukti į papildomą laisvalaikio užimtumo veiklą teks keliauti kažkur toliau nuo namų. Todėl svarbu aptarti (ypatingai tais atvejais, kai veikla vyksta savaitgaliais ar vakariniu metu, o asmuo naudojasi viešu transportu) kaip jis sugrįš namo. Galbūt visi grupės dalyviai yra parvežami, gal kooperuojasi pagal gyvenamąją vietą, gal jam teks savarankiškai keliauti vienam, tuomet svarbu žinoti viešojo transporto grafiką bei maršrutų numerius. Jei asmuo važinėja savo transportu, svarbu išsiaiškinti, ar jis galės vairuoti sutemus bei žinos kelią, kuriuo turės judėti. Idealiu atveju, būtų galima sudaryti žemėlapį, kaip vyresnio amžiaus asmeniui pasiekti užsiėmimo vietą ir iš jos sugrįžti.

Pabaigoje yra atliekamas viso proceso ir gautų rezultatų antrinis vertinimas. Jo metu laisvalaikio organizatorius kartu su klientu- vyresnio amžiaus žmogumi įvertina kaip pasiteisino sudarytas planas ir kaip sekasi jį įgyvendinti. Tarkim jei žmogus nusprendė, kad jis nori dalyvauti choro grupės ir žygeivių pėsčiomis grupių veikloje. Jas išbandęs sužinojo, kad choro grupė taip pat keliauja į žygius pėsčiomis, tačiau tik savaitgaliais ir geru oru. O choro grupė renkasi įtin šaltose ir drėgnose patalpose. Aptariant situaciją laisvalaikio organizatorius ir jo klientas nusprendžia kuri veiklą vyresnio amžiaus žmogui yra tikslingesnė ir teikia daugiau pasitenkinimo. Galbūt šiuo atveju jis atsisakys žygeivių klubo ir pasitenkins vasarinėmis choristų kelionėmis, o eidamas į užsiėmimus apsirengs šilčiau. O galbūt atvirkčiai, dalyvaus žygeivių klubo veiklose, kur kvies kolegas kartu susėsti ir padainuoti. Tokiu atveju planas yra koreguojamas atsižvelgiant į kliento norus ir objektyvias sąlygas (pvz. sveikatos būklę- žygiuoti smagiau, bet spaudimas pakyla pirmąjame trasos trečdalyje, todėl objektyviai žmogus susijaudina ir netenka geros nuotaikos, kad negali keliauti vienodu tempu su kitais grupės dalyviais ).

Apibendrinant, galima sakyti, kad bet kurioje laisvalaikio organizavimo kaip užimtumo terapijos programoje turi būti numatytos šios sudedamosios dalys- tai yra veikla, aplinka bei užimtumo organizatoriaus vaidmuo, kurį aptarsime sekančioje dalyje.