Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vyresnio amžiaus gyventojų užimtumas Lietuvoje 2013 m. buvo mažas: virš 65 metų amžiaus gyventojų užimtumas buvo tik 5,2 proc.. Statistikos departamentas 2006 m. antrąjį ketvirtį pirmą kartą atliko perėjimo nuo darbinės veiklos prie pensijos tyrimą, kurio metu buvo apklausiami 50-69 metų amžiaus gyventojai. Tiriamieji buvo klausiami, kuo norėtų užsiimti. Du trečdaliai apklaustųjų buvo pasyvūs ir atsakė, jog jokios veiklos nepageidauja, trečdalis apklaustųjų norėtų kuo nors užsiimti. Daugiau kaip 40 proc. 60-69 metų amžiaus asmenų įsilietų į visuomenės gyvenimą dirbdami, dalyvaudami visuomeninėje veikloje, mokydamiesi arba kitais būdais.

Senyvo amžiaus asmenims, socialinės aprėpties procese ypač aktualios aktyvaus pilietiškumo apraiškos, besireiškiančios socialiniu dalyvumu. Socialinio dalyvumo sąvoka apima plačią veiklų įvairovę, pradedant asmens ar grupės užimtumu įvairiose institucijose ir baigiant asmens ar grupės tarpasmeniniais ryšiais.

Kodėl kalbame apie darbą?Manoma, kad užimtumas profesinės veiklos srityje patenkina didelę dalį asmeninių žmogaus poreikių, būtent todėl atskiri žmonės teikia įtin didelę svarbą darbui pačiam savaime. Dalyvavimas profesinėje veikloje:

·Leidžia patenkinti materialinius poreikius;

·Suteikia finansinį saugumą;

·Užtikrina socialinį palankumą iš aplinkos;

·Suteikia atitinkamą visuomeninę padėtį;

·Garantuoja vietą suaugusiųjų pasaulyje;

·Padade asmeninės raidos srityje;

·Užtikrina atitinkamą gyvenimo kokybę;

·Suteikia gyvenimo struktūrą;

·Duoda galimybę užmegzti platesnius socialinius kontaktus (Lemme H.B., 2003)

Be aukščiau išvardintų dalykų, darbas atskiram asmeniui yra vertingas, nes yra vienas iš galingiausių visuomenę organizuojančių veiksnių, nuo kurio priklauso laiko ir veiklos struktūros. Atsidavimas darbui bei darbo kaip vertybės pačios savaime supratimas didele dalimi priklauso nuo pačio dirbančiojo ypatybių. Iš esmės profesinis užimtumas yra svarbus daugeliui žmonių, nes yra susijęs su asmeninių poreikių, tokių kaip savirealizacija, pripažinimas, pagalba ir kiti, patenkinimu. Vyresniame amžiuje ši savirealizacijos erdvė dažnai tampa apsunkinta pasiekti, nes tikimąsi, kad vyresnio amžiaus žmogus išeis į pensiją, taip "atlaisvindamas” darbo vietą njaunimui arba bent jau atsisakys užimamų parigų ar jų dalies.

Iš kitos pusės yra ir objektyvios priežąstys, apsunkinančios vyresnio amžiaus asmens dalyvavimą darbo rinkoje- tai kintantys rinkos poreikiai, turimi vyresnio amžiaus asmens gebėjimai ir kvalifikacija, ekoniminė šalies situacija. Lietuvoje ilgą laiką buvo įprasta, kad mokslus baigęs jaunas žmogus gaudavo paskyrimą ir dirbdavo darbovietėje visa gyvenimą. Šiuo metu visuomenėje vykstantys pokyčiai tampa tokie staigūs, kad dar mokantis aukštojoje mokykloje per 4 metus pradėta studijuoti specialybė gali tapti nebeaktuali dėl mokslo pasiekimų ar kitų faktorių. Todėl visi, tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus asmenys, siekiantys išlikti darbo rinkoje, turėtų būti pasiruošę persiorientuoti ir įsisavinti naujas žinias ar kompetencijas, atliepiančias kintančius darbo rinkos poreikius.

Apžvelgiant vyresnio amžiaus asmenų užimtumą, galima išskirti tris dideles skirtingas užimtumo formas ir galimybes apimančias grupes:

·Dalyvavimas darbo rinkoje (darbinis užimtumas);

·Dalyvavimas ugdymo procese (mokymasis);

·Visuomeninė veikla (savanorystė),

Toliau apžvelgsime kiekvieną iš šių grupių detaliai.