Ekspresyviu elgesiu žmogus išreiškia daugybę savo paties neįsisąmonintų išgyvenimų. Terapijos metu įsisąmoninę nesuvoktus patyrimus, neretai atrandame, kad dažnai be reikalo ginamės, nepasitikime žmonėmis. Meną laisvalaikio organizavime mes ir naudojame ekspresyvios raiškos skatinimui.

Menas – kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šiuo požiūriu, menas tampa labai dėkinga erdve psichoterapiniams tikslams įgyvendinti (Kučinskienė, 2006).

Meno terapija leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Šios terapijos priemonės tampa vienu iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus, pranešti ir išgirsti iš kitų apie juos ne tik tiesioginėje, bet ir netiesioginėje meninės metaforos, simbolio formoje. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis, vaizdiniais, leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti žymiai daugiau, negu įprasto verbalinio kontakto metu.

Pagal meninės raiškos rūšis yra skiriamos skirtingos meno terapijos ššakos (arba šeimos), tai:

• Dailės terapija (psichoterapija naudojant vizualinį, plastinį meną),
• Dramos terapija (psichoterapija naudojant dramą, žaidimus vaidmenimis),
• Muzikos terapija (psichoterapija naudojant muziką),
• Šokio terapija (psichoterapija naudojant šokį, judesį),
• Biblioterapija ( psichoterapija naudojant poeziją, eilėraščius) ir pan.
• Pasakų terapija (psichoterapija naudojant pasakas),
• Žaidimų terapija (psichoterapija naudojant įvairias žaidimų formas),
• Judesio (arba kūno) terapija.

Meno terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko, kas vyksta žmogaus gyvenime prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti.

Toliau aptarsime atskiras dailės terapijos šakas bei jų taikymą organizuojant vyresnio amžiaus asmenų laisvalaikį.