Biblioterapijos procesą sudaro rašytinių kūrinių (romanų, eilėraščių, straipsnių ar kitų rašytinių kūrinių skaitymas, reflektavimas ir analizavimas), kurie yra skaitomi pačios asmens arba klausoma kaip skaito kitas. Galima skirti tris biblioterapijos etapus. Visų pirma skaitytojas identifikuoja save su knygos veikėjais, tarsi pastatydamas save į jų situaciją. Visų antra taip jis pajunta palengvėjimą ir emocinę iškrovą. Trečias svarbus aspektas yra tai, kad taip skaitytojas naujai pažvelgia į savo problemas. Skaitymas gali įtakoti šioje užimtumo formoje dalyvaujančių vyresnio amžiaus asmenų baimių, menkavertiškumo, įtampos, vienatvės, nuobodulio, apatijos, nejautrumo sumažėjimą.

Svarbu atskirti biblioterapiją nuo literatūros kritikų klubų veiklos. Skirtingai nuo literatūros megėjų užimtumo grupių, šioje terapijos formoje dėmesio centre yra ne grožinė literatūra, kuri yra skaitoma, bet skaitančiojo jausminis atsakas į literatūros kūrinį. Proceso metu grupės dalyvis atranda naujus požiūrius į gyvenimo reiškinius, persvarsto potyrius, naujai juos įsisąmonina. Šios terapijos metu padedama klientui surasti žodžius jausmams ir ankstesnei patirčiai išreikšti.

Kita biblioterapijos šaka, tai poezijos terapija. J.Sučylaitė (2001) labai gražiai nusakė poezijos terapijos esmę: „ tai kalbos susigrąžinimas išgyvenimams reikšti ir dalijimasis jausmais, tai vertybių atradimas vertybes praradusiame pasaulyje, savivokos ugdymas ir naujų savojo aš galimybių sklaida. Ramesnis, geriau suvokiantis asmeninius patyrimus ir sugebantis juos susieti su savo ir ankstesnių kartų patirtimi žmogus yra kūrybiškesnis pilietis. Jis – reiklesnis ir intelektualesnis grožinės literatūros skaitytojas”. (Sučylaitė, 2001).

Poezijos terapija pasižymi šiomis esminėmis savybėmis:

• ji išryškina literatūros, ypač poezijos sužadinantį vaidmenį
• padeda atpažinti tą kūrybos potencialą, kurį žmonės turi ir gali panaudoti rašydami (Sučylaitė, 2000).

Literatūra grupės bendravimą veikia taip, kaip veikia katalizatorius cheminėje reakcijoje. Poezijos terapija padeda asmenybei lavintis emocijų, pažinimo ir socialiniame lygyje. Fokusuojamas dėmesys į tai, kokia yra asmenybės reakcija į literatūrą, niekada nepamirštant pirminio objektyvaus reikalavimo – tarnauti psichologinei sveikatai ir kliento gerovei.

Poezijos terapijos procas vykdomas keturiomis pakopomis, iš kurių pirmoji- atpažinimas. Užsiėmimo dalyviai turi būti atpažinti literatūros kūrinyje tai, kas labai tapatu jų sieloms. Antruoju etapu vyksta analizavimas. Šioje užsiėmimo pakopoje grupės dalyviai, padedant terapeutui, analizuoja specifines kūrinio detales. Trečiuoju etapu atliekamas pozicijos įvertinimas. Šioje pakopoje nagrinėjami kontrastai ir palyginimai, esminiai giluminiai jų saitai. Į literatūros kūrinyje išreikštą patirtį pasižiūrima iš labai skirtingų kampų, o tai gali pagilinti gyvenimo suvokimą. Blykstelėjusi, naujai atrasta tiesa paskatina naujus sprendimus ir elgesį. Ketvirtąjame, finaliniame, etape priimamas apsisprendimas. Labai svarbu, kad klientas rastų savo sielos virpesių ir literatūros kūrinio perteikiamos išminties saitus ir perkeltų naujas žinias į savo tikrą kasdieninį gyvenimą. Pabaigoje poezijos terapeutas užbaigia susitikimą, kartu padėdamas dalyviams suintegruoti į visumą tai, ko mokytasi užsiėmime. (Sučylaitė, 2000).

Poezijos terapija leidžia neįgaliesiems išsakyti slogias mintis apie patirtą psichinę traumą, moko išreikšti mintis ir jausmus, rašant eilėraščio posmą, dienoraščio puslapį ar laišką, mažina emocinę įtampą, gerina bendravimą, didina pasitikėjimą savimi, padeda integruotis į visuomenės gyvenimą.