Nei vienas asmuo negimsta žinodamas ką norės veikti gyvenime. Profesija, jos pasirinkimas yra kryptingas ir nuoseklus profesinio ugdymo ir kryptingo orientavimo rezultatas.

Šioje dalyje, remiantis mokslinės literatūros ir kitų šaltinių analize, analizuojama asmens profesinė raida: apžvelgiamas profesinis apsisprendimas, nagrinėjamas profesinis kryptingumas, analizuojami profesinę karjerą sąlygojantys gebėjimai ir kompetencijos.

Kiekvieno asmens karjera apima ganėtinai didelį gyvenimo periodą - nuo ruošimosi profesijai iki išėjimo į pensiją. Per tą laiką žmogus bręsta, susiformuoja jo asmenybė, jis vystosi įveikdamas vystimosi krizes ir pasiekia brandą arba atvirkščiai - jo identitetas nesusiformuoja arba formuojasi lėtai. Žmogus nežino ko jis nori, jam sunku priimti sprendimus ir apsispręsti. Tuo pačiu ir profesine prasme- jam nepavyksta tapti produktyviu ir save aktualizuojančiu profesinėje veikloje. Jis apskritai gali tapti bedarbiu, neturinčiu konkrečios profesijos ar dirbančiu atsitiktinius darbus. Visa tai persipina su pačiu vyresnio amžiaus asmens individualiu gyvenimu: jo sveikata, jausmais ir jų raiška, gebėjimu naudotis pažintinėmis galiomis, sėkmingai spręsti savo turimam amžiui adekvačius gyvenimo uždavinius.

Dabartinėje vartotojiškoje visuomenėje žmonės apibūdinami pagal tai, ką jie daro ir kokie yra jų pasiekimai. Aukštesnę padėtį visuomenėje, jei ji near įgimta, leidžia pasiekti dalyvavimas darbo rinkoje ir pajamų generavimas. Dėl šių aspektų darbinė veikla ir profesinė karjera kai kuriose suaugusiųjų raidos teorijose užima pagrindinę vietą (pvz., Levinson, 1978, Vaillant, 1977). Iš kitos pusės- vienas iš svarbiausių jauno amžiaus pradžios gyvenimo užduotis yra pasirinkti tinkamą profesiją, kitaip tariant atlikti profesinį apsisprendimą. Tam reikia prieš tai išsiaiškinti savo profesinį kryptingumą. Šie momentai yra glaudžiai susiję su gyvenimo kelio samprata ir pasirinkimu. Veikla, kuria ilgainiui imame užsiimti gyvenime tiesiogiai įtakoja mūsų socialinę - ekonominę padėtį ir gyvenimo būdą bei aplinką. Todėl profesinės biografijos pradžia galima laikyti profesijos pasirinkimąir jos įsisavinimą. Profesine karjera ilgainiui virsta prasmingas, kokybiškai atliekamas ir asmenybės pašaukimą atitinkantis, su malonumu dirbamas darbas (Makninė, 2001).

Pociūtė (1998) „Profesinės karjeros vadove" pateikia D.E.Super profesinio elgesio plėtros teoriją, kurioje nurodo, kad autorius savo teorijoje remiasi trim svarbiomis idėjomis. Pirmoje jis teigia, kad bet kuris žmogus turi potencialias sėkmės ir pasitenkinimo galimybes įvairiose profesijose ir kad skirting žmonės skirtingai tinka skirtingoms profesijoms. Skirtingų žmonių interesai ir gebėjimai vienoms profesijoms labiau tinka nei kitoms. Antroji idėja remiasi "Aš” samprata. D.E. Super teigia, kad profesinis savivaizdis pradeda formuotis vaikui stebint ir identifikuojant save su suaugusiu dirbančiu žmogumi. Trečioji idėja yra tai, kad atskirais gyvenimo etapais individas naudoja vienus ar kitus veiklos metodus ir veiklos stilius. Šie metodai ir stiliai bus parankūs jam ir kitais gyvenimo etapais. Autorius pasiūlė pagal amžių asmenybės profesinės veiklos kelią suskirstyti į keletą stadijų, pavadintų asmenybės profesinės veiklos (karjeros) keliu. Šiame kelyje skiriama:

 Augimo stadija apima laikotarpį nuo gimimo iki 14 metų. Šiuo laikotarpiu pradeda formuotis vaiko (paauglio) savivaizdis (Aš koncepcija), vaikas identifikuojasi su jam reikšmingais suaugusiais (tėvais, mokytojais, „Žvaigždėmis" ir t.t.). Vaiko raidai ir amžiui artėjant prie paauglystės, įvairiuose užsiėmimuose yra išbandomi individualūs sugebėjimai ir imama geriau suprasti profesiniai reikalavimai ir mokymosi svarba.

Tyrinėjimų stadija apima laikotarpį nuo 15 iki 24 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunuolis eksperimentuodamas su socialiniais ir profesiniais vaidmenimis klausia savęs: koks aš esu, kas man labai patinka, kas man gerai sekasi? Tokiu būdu jaunuolis galvoja apie būsimą profesiją. Idealiu atveju pasirinkta profesija turėtų išmaitinti jį ir jo šeimą bei patenkinti jo bazinius psichologinius - dvasinius poreikius. Galutiniame stadijos etape, suformulavęs profesinės raidos tikslą ir pasirinkęs jos įgyvendinimo būdą, jaunuolis turėtų įgyti profesinį išsilavinimą bei pradėti dirbti pasirinktoje srityje.

Įsitvirtinimo stadija apima laikotarpį nuo 25 iki 44 metų. Šiuo amžiaus tarpsniu žmogus kaupia realaus darbo patirtį, taip siekdamas susikurti tam tikrą stiprią poziciją. Susikurta pozicija arba leidžia jam kilti karjeros laiptais statuso prasme arba leidžia tapti didesnių savo srities žinovu, taip auga jo meistriškumas. Bet kokiu atveju abi kryptys yra karjera, skiriasi tik jų orientacija- išorinė (karjeros laiptų atvekju) ar vidinė (meistriškumo atveju).

Išlaikymo  stadija apima laikotarpį nuo 45 iki 64 metų. Ji pasireiškia būdingu siekiu  išsaugoti ar net pagerinti anksčiau  įgytą profesinę poziciją. Siekiant šio stabilumo paprastai neišeinama iš surastos profesijos ribų, tai yra žmogus lieka toje pačioje profesijoje ar jų grupėje, iš esmės profesijos nekeisdamas.

Silpnėjimo stadija apima laikotarpį nuo 65 metų. Vyresnis amžius ir senatvė sumažina vyresnio amžiaus asmens galimybes išlikti aktyviu profesiame lauke. Šiuo laikotarpiu išeinama arba planuojama nutraukti darbinę karjera, tai yra išeiti į pensiją, ruošiamasi spręsti kitus, su  gyvenimo raida susijusius uždavinius.

D.E. Super profesinio apsisprendimo raidos teorija remiasi prielaida, kad, pasiekę tą pačią profesinės raidos stadiją visi žmonės spręs tas pačias problemas. Tačiau taip yra ne visada. Paminėtina, kad ne visiems žmonėms pavyksta išsaugoti įgytą ar susikurtą profesinę poziciją išlaikymo stadijoje. Tokiais atvejais pasak S.N.Parkinson, pereinama į žlugimo stadiją. Po šios seka pavydo ir susitaikymo stadijos. Galima ir kita situacija- neišsilaikęs statuso karjeros pozicijoje vyresnio amžiaus asmuo sparčiai kels savo meistriškumą, kurio dėka išsiskirs profesijos pasaulyje (pvz., parašys profesinę knygą, ims mokyti kitus profesijos atstovus tam tikra valstybėje juridiškai įtvirtinta forma ir pan., susikurs nuosavą verslą).

Lygiai taip pat besikeičianti socialinė - ekonominė aplinka verčia vyresnio amžiaus asmenį kartais prieš jo valią keisti pasirinktą profesiją. Būnant vyresniame amžiuje jam tenka mokytis naujos ir tokiu būdu tarsi keliauti profesinio apsisprendimo keliu pakartotinai. Šiuo atveju manoma, kad vyresnio amžiaus asmuo negali tikėtis tokio pačio patirties ir žinių  kiekio naujai pasirinktoje profesijoje, kaip tas asmuo, kuris nuosekliai pereina visas D.E. Super nurodytas profesinės raidos stadijas nuo pat pradžių. Iš kitos pusės tikėtina, kad pačioje pradžioje pasirinkdamas profesiją dėl kokių nors priežąsčių žmogus pasirinko ne tą, kurią norėjo, pvz. Pasirinko tą, kuri finansiškai užtikrina stabiluma- mokinosi buhalterijos mokslus, vietoj botanikos. Šiuo atveju gali būti, kad norėta, bet nepasirinkta profesija yra visą gyvenimą lydintis hobis, į kurios specifiką gilinamąsi neformaliai, savaiminio mokymosi būdais, o gyvenimo viduryje pakeitus specialybę bus sukauptas pakankamai didelis žinių bagažas, leidžiantis ta mėgstama veikla užsiimti profesionaliai.