Užsienio patirties gerosios praktikos metodai
Tikriausiai visi sutiktumėte, kad be sveikatos Gyventojų senėjimas didelėje dalyje Europos šalių prasidėjo jau XIX a. pabaigoje ir vyksta visą XX a. Kaip demografinis senėjimas yra įvardijamas pagyvenusio amžiaus žmoniųs skaičiaus ir jų dalies bendrame gyventojų skaičiuje didėjimas. Šis procesas yra vissiškai unikalus nes iki XX a. demografinėje istorijoje nebuvo žinoma tokių raidos etapų, kuomet, senų žmonių dalis didėtų, o jaunimo – mažėtų ir tai vyktų dėl dėl žemo gimstamumo ir mirtingumo (S.Mikulionienė, 2003). Šis visuomenės demografinis senėjimas keičią pačią senatvės sampratą.
Šiame skyriuje apžvelgiama socialinio kapitalo kilmė ir nuolatinė jo reikšmė kiekvienam įvairiais lygmenimis – nuo asmeninio iki darbiniogyvenimo. Taip pat pabrėžiama didžiulė jo svarba ES lygmeniu ir remiantis specialiuoju Europos Komisijos barometru nagrinėjamas konkrečių savanorystės organizacijų vaidmuo žmogaus gyvenime.
Senjorų ir vyresnio amžiaus žmonių galimybės, kurias siūlo Mokymosi visą gyvenimą programa (tarptautinės mainų programos vyresniems žmonėms, pagrindinių įgūdžių ugdymas:kalbos, kompiuterinio raštingumo ugdymas ir t. t.)
Senėjimas paprastai suprantamas kaip visi žmoguje vykstantys ir nulemti, su amžiumi susiję, pokyčiai, atsirandantys individui pasiekus biologinę brandą. 21 a. senėjimas yra vienas iš aštriausiai visuomenę veikiančių faktorių, aktyviai ir visapusiškai nagrinėjamas beveik visų sričių mokslininkų. Pats senėjimas yra kompleksinis, visas asmens gyvavimo sritis paliečiantis procesas, todėl ir yra taip sunkiai nusakomas ir apibūdinamas. Priklausomai nuo mokslo srities, tiriančios senėjimą, šiam procesui paaiškinti akcentuojamas tam tikras senėjimo aspektas. Medikai tiria senėjimą iš biologinės pusės, sociologai ir psichologai nagrinėja psichosocialinį senėjimą pagrindžiančias teorijas.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 1948 m. įtvirtino nuostatą, kad sveikata, tai ne tik ligų ar fizinės negalios nebuvimas, bet ir įvairiapusė fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė. Sveika gyvensena šiame kontekste- tai kasdienis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina organizmo rezervines galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, išsaugoti ar net gerinti savo sveikatą. Nors sveikata šiandieniniame pasaulyje yra laikoma viena iš didžiausių vertybių; tačiau vertybe ji tampa tada, kai jos yra netenkama.
Priėmęs gyvenimo pokyčius, vyresnio amžiaus žmogus atsiduria kaitos taške- buvusių šeimos ir darbo įsipareigojimų nebelieka, svaikta ir gebėjimai dar yra sąlyginai aukšti, laisvo laiko yra daugiau. Todėl jam tenka atrasti naujas savirealizacijos erdves, siekiant užpildyti gyvenime natūraliai atsiradusias spragas. Vianas iš tokių yra laisvalaikio leidimas, visų pirma susijęs su galimybe patenkinti bazinius, ypatingai- socialinius poreikius. Towle (1973) teigimu, žmogus siekia savo socialinių tikslų, tenkindamas bendruosius žmogaus poreikius, kurie yra sekantys:
  • fizinė gerovė ( maistas, sveikata, pastogė),
  • galimybė vystytis emocionaliai ir protiškai,
  • dvasinių poreikių patenkinimas.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vyresnio amžiaus gyventojų užimtumas Lietuvoje 2013 m. buvo mažas: virš 65 metų amžiaus gyventojų užimtumas buvo tik 5,2 proc.. Statistikos departamentas 2006 m. antrąjį ketvirtį pirmą kartą atliko perėjimo nuo darbinės veiklos prie pensijos tyrimą, kurio metu buvo apklausiami 50-69 metų amžiaus gyventojai. Tiriamieji buvo klausiami, kuo norėtų užsiimti. Du trečdaliai apklaustųjų buvo pasyvūs ir atsakė, jog jokios veiklos nepageidauja, trečdalis apklaustųjų norėtų kuo nors užsiimti. Daugiau kaip 40 proc. 60-69 metų amžiaus asmenų įsilietų į visuomenės gyvenimą dirbdami, dalyvaudami visuomeninėje veikloje, mokydamiesi arba kitais būdais.
Tikriausiai visi sutiktumėte, kad be sveikatos neįmanoma nei laimė, nei gyvenimo kokybė, nei pilnatvė. Ne veltui sakoma, jog sveikata didžiausias turtas. Tik gaila, kad labai dažnai ja nesirūpiname tol, kol mūsų neužpuola liga.