Gyventojų senėjimas didelėje dalyje Europos šalių prasidėjo jau XIX a. pabaigoje ir vyksta visą XX a. Kaip demografinis senėjimas yra įvardijamas pagyvenusio amžiaus žmoniųs skaičiaus ir jų dalies bendrame gyventojų skaičiuje didėjimas. Šis procesas yra vissiškai unikalus nes iki XX a. demografinėje istorijoje nebuvo žinoma tokių raidos etapų, kuomet, senų žmonių dalis didėtų, o jaunimo – mažėtų ir tai vyktų dėl dėl žemo gimstamumo ir mirtingumo (S.Mikulionienė, 2003). Šis visuomenės demografinis senėjimas keičią pačią senatvės sampratą.

Senatvę, kaip amžiaus tarpsnį, galima suvokti keliais sluoksniais:

Pirma- senatvės pagrindą sudaro žmogaus organizme su amžiumi prasidedantys degeneraciniai procesai, kurių tempai ir mąstai yra individualūs kiekvienam vyresnio amžiaus asmeniui.Tai tam tikras žmogaus organizmo funkcijų ir gebėjimų raidos etapas.

Antra- senatvės požymius ir rodiklius nustato visuomenė, todėl galima sakyti, kad senatvė, jos požymiai ir sampratos- yra socialinio apibrėžimo reikalai.

Trečia- skirtingų kultūrų nulemti senatvės įvaizdžiai skirtingose visuomenėse sudaro sąlygas senatvės sąvokas interpretuoti skirtingai. Vienose kultūrose vyresnio senstančio žmogaus statusas visuomenėje didės, kai tuo tarpu kitose kultūrose- mažės, priklausomai nuo kintanių gebėjimų, amžiaus, funkcinių galimybių (Mikulionienė, 2003).

Vyresnio amžiaus žmonių grupė visuomenėje neišvengiamai įtakos socialinį ir ekonominį visuomenės gyvenimą, o taip pat bus veikiama abipusiai. Vyresnio amžiaus asmenų skaičiaus augimas kelia vis eilęnaujų problemų. Didesnė dalis jų yra susiję su gyvenimo kokybės vyresniame ir senyvame amžiuje užtikrinimo poreikiais ir galimybėmis. Igejant vidutinei gyvenimo trukmei, vyresnio amžiaus asmenys ilgiau gyvena būdami dalinai arba visai nedarbingais. Socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistemoms tenka sunki užduotis- užtikrinti nemenkus žmoniškuosius ir finansinius resursus, galinčius užtirkinti augančios vyresnio amžiaus asmenų grupė poreikius.

Dėl šių aspektų XX amžiuje kinta vyresnio amžiaus asmenų socialinis statusas ir padėtis visuomenėje, teigia S.Mikulionienė(2003). Daugumos tyrinėtojų nuomone, senatvė imama vaizduoti kaip atstumiantis, niūrus ir probleminis gyvenimo tarpsnis. Vyresnis amžius ir senatvė yra asocijuojami su skurdu ir finansiniais nepritekliais, silpna ir vis prastėjančia sveikata, prastu būstu, socialine izoliacija, augančiu nesavarankiškumu bei priklausomybe nuo aplinkos. Atsižvelgiant į tai, kad demografinio senėjimo sukeltos problemos kuo toliau, tuo bus labiau aštresnės, yra svarbu kuo skubiai ir efektyviai spręsti šių procesų iškeltas problemas. Tai reiškia, kad reikia keisti stereotipines nuostatas į vyresnį amžių bei visuomenės požiūrį į demografinį senėjimą

Demografinio senėjimo kriterijumi yra laikoma 60 metų riba. Ją, dar 1982m., išskyrė Pasaulinė asamblėja, skirta senėjimo klausimams spręsti. Ši demografinė riba yra laikoma skiriamąja linija, skiriančia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmones. Svarbu paminėti, kad vyresnio amžiaus asmenys nėra homogeniška grupė socialiniu-ekonominiu požiūriu– ji jungia ir “jaunus” vyresnio amžiaus asmenis, kurių dauguma išlieka aktyviais, sveikais ir nepriklausomais, ir“senus” vyresnio amžiaus asmenis, kurie neretai yra nebepajėgūs būti savarankiškais. Tokiu atveju demografinėse analizėse išskiriami 60-75/80 ir vyresnių kaip 75/80 metų gyventojų grupės. (Kanopienė, Dromantienė, 2004).

Tyrėjai ir psichologai mėgsta išskirti atskirus žmogaus brandos tarpsnius. Tam jie remiasi tam tikrų žmogaus raidos stadijomų problemomis ar rezultatais. Pavyzdžiui psichoanalizės “tėvas”. Z.Freudas vyresniam amžiui priskyrė sugebėjimą mylėti ir dirbti (Kuper, 2000); A.Adleris vyresnio amžiaus asmeniui priskyrė gebėjimą kūrti socialinius uždavinius individualaus gyvenimo stiliaus kūrimo gebėjimus. E.Eriksonas vyresnio amžiaus tarpsniui priskyrė vidinio integralumo ir gebėjimo intymiai bendrauti ypatumus, šalia jų- pažymėjo didelį produktyvumą(Фреиджер, Фреидимен, 2001). Remianis lietuvių autoriais (pagal S.Rimdeikienę ir I.Zdanienę, 2005) galima teigti, kad pagyvenusio žmogaus amžiaus tarpsnio periodizavimo problema turėtų būti vertinama:

• iš biologinių (natūralių, gamtos sąlygotų) procesų pusės,
• iš socialinių (kultūros veiksnių suformuotų) procesų pusės.

Vienodumui palaikyti, Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO, 1948) siūlė suaugusio žmogaus gyvenimo tarpsnius skirstyti sekančiai:

• iki 44 m. – jaunas amžius;
• 45-59 m. - vidutinis amžius;
• 60-74 m. – pagyvenęs, bet vis dar aktyvus asmens amžius;
• 75-90 m. – senas amžius;
• 90 m. ir daugiau – ilgaamžis.

A.Gučas (1990)pasirinko tokį suaugusiojo žmogaus gyvenimo tarpsnių skirstymą:

• 20-40 m. – jauno suaugusio amžiaus tarpsnis;
• 40-65 m. pagyvenusio suaugusiojo amžiaus tarpsnis;
• nuo 65 m. seno amžiaus tarpsnis.

Taigi pagyvenusio amžiaus gyventojai nėra homogeniška grupė. Todėl senyvas amžius apibrėžiamas įvairiai. Jau pradedant nuo 60 metų galima priskirti prie “jauno” pagyvenusio ir senyvas amžius gali tęstis net daugiau kaip 40 metų. t.y. iki ilgaamžystės. Autoriai priskirdami asmenis prie senyvo amžiaus žmonių kategorijos vadovaujasi tam tikrais kriterijais, kurie taip pat skiriasi. Pagyvenusio žmogaus amžių vieni skirsto į periodus pvz. 74-90m., kiti išskiria asmenybės brandos kriterijus, siedami juos su žmogaus raidos stadijomis.

Be to dar amžius, kurio sulaukę žmonės apibrėžiami kaip seni, priklauso dar ir nuo žmonijos istorijos laikotarpio.