2. Vyresnio amžiaus asmenys ir stereotipai

Tradiciškai Lietuvoje vyresnio amžius žmogus ir jo senyvas amžius buvo traktuojami kaip tam tikras socialinis institutas. Vyresnis amžius pats savaime reiškė patirtį, išmintį, sąlyginį tobulą gyvenimo procesą ir jo baigtumą. Vyresnio amžiaus asmens socialinis statusas tradicinėje aplinkoje dažniausiai neatsiejamai asocijuojasi su įgyto ar susikurto prestižo, materialinės gerovės, socialinės galios elementais (Vander Zanden, 1990.). Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje vyresnio amžiaus asmuo pats savaime nėra gerbtinas, todėl yra turi pagrindas nerimauti dėl vyresnio amžiaus asmenų statuso mūsų visuomenėje (Mikulionienė, 2003). Tai vyksta dėl kintančių visuomenės vertybinių nuostatų senėjimo ir vyresnio amžiaus asmenų atžvilgiu. Vyresnio amžiaus asmenų skaičius auga, jų protiniai, fiziniai, darbiniai ir kiti gebėjimai išlieka sąlyginai aukštam lygmenyje, o turima patirtis leidžia lygiaverčiai konkuruoti darbo rinkoje su tik į darbo rinką įžengiančiu jaunimu. Tačiau daugelio mokslininkų tyrimai nurodo, kad modernioje visuomenėje nauju iššūkiu tampa vyresnio amžiaus asmenų socialinio statuso bei pagarbos jiems sumažėjimas. Šie elementai neišvengiamai susiję su vyresnio amžiaus asmenų įvaizdžiu visuomenėje. Susiformuoja tam tikras įdingas ratas: neigiamas įvaizdis visuomenėje (žiniasklaidoje, tarp tam tikrų grupių ir pan.) formuoja neigiamas visuomenės nuostatas vyresnio amžiaus asmenų atžvilgiu, kuri, savo ruožtu įtakoja žiniasklaidą.

neigiamos nuostatos

1 pav. Neigiamų nuostatų ratas.

Neigiamomis nuostatomis į vyresnio amžiaus asmenis persmelkta visuomenė nėra linkusi suteikti vienodų galimybių visoms kartoms, o vyresnio amžiaus asmenys mūsų visuomenėje pagrįstai jaučiasi nelygiaverčiais ir nelygiateisiais.

Psichologijos šakų tyrėjai yra įrodę, kad pirmąjam įspūdžiui apie žmogų susidaryti mums reikalingos maždaug penkios- trisdešimt sekundžių. Po minutės, stebint žmogų, jo vaizdinys sąmonėje tampa labai tvirtas, todėl nuomonę, kurią susidarėme apie asmenį stebėdami jį pirmąsias sekundes, yra įtin sunku (o praktiškai ir neįmanoma) pakeisti. Pirmąsias sekundes mes analizuojame visa tai, kaip žmogus atrodo: kokia jo išvaizda, aprangos stilius, šukuosena, kokius aksesuarus jis pasirinkęs, kokių spalvų bendras aprangos tonažas ir beveik nekreipiame į tai, ką jis/ ji mums bando pasakyti. Šiuo atveju siekant sudaryti pirmąjį įspūdį žmogaus neverbalika yra svarbiausia. Todėl neveltui turime patarlę mūsų tautosakoje: „pagal rūba sutinka, pagal protą išlydi". Svarbu pastebėti, kad žmogus, kaip mąstanti būtybė yra labai komplikuotas sutvėrimas, todėl pirmąsias sekundes jį stebėdami galime ižvelgti tik išorines, demonstruojamas sąmoninga arba ne, savybes. Vidų perprasti galėsime tik ilgiau pabendraudami su kiekvienu stebėtu asmeniu.

Stebėdami išoriškai mes susiformuosime tam tikrą stereotipą apie stebimą asmenį, kuris nebūtinai bus adekvatus to asmens turimoms sąvybėms. Pavyzdžiui, nesąmoningai galime priskirti stebimam asmeniui kito, mums panašaus į jį, asmens savybes. Puiku, jei priskirsime geras savybes. Priskyrus neigiamas- santykis taps komplikuotu. Susidaryti stereotipai pradžioje padeda bendrauti- jie leidžia žmogų „suklasifikuoti" ir tikėtis tam tikro elgesio modelio. Pavyzdžiui dama su ryškiai raudonu seksualiu kostiumėliu sunkiai įtikins aplinkinius, kad yra rami ir nuosaiki daugiavaikė mama, o vyriškis baikerio apranga- kad yra patikimas pradinių klasių mokytojas. Šiuos aspektus dažniausiai vertiname nesąmoningai, vadindami juos šeštuoju jausmu, nuojauta ar dar kuo nors, nors dažnai tai tėra mūsų patirtis, kurią mūsų pasąmonė mums iškelia, sutikus štai tokį kokį nors tipažą.

Svarbu atsiminti, kad didelė dalis žmonių geba kontroliuoti pirmąjį įspūdį: pasirodyti įtin teigiamai pirmojo darbo pokalbio metu, palaikyti labai uždegantį ir įsimenantį pokalbį ir pan. Todėl svarbu leisti sau šiek tiek ilgiau pabendrauti su konkrečiu žmogumi, kad galėtūme įsitikinti, ar pirmasis įspūdis yra teisingas.

Vyresnio amžiaus asmenims taip pat yra priskiriama visa eilė stereotipų, susijusių su amžiumi. Svarbu juos žinoti kad galėtūme užbegti jiems už akių, juos išardyti, paneigti ar pastiprinti, jei naudinga.

Sendami žmonės supanašėja. Manoma, kad visi vyresnio amžiaus asmenys yra panašūs tarpusavyje, jiems būdingi tie patys bruožai ir savybės. Šį stereotipą gali palaikyti iš dalies panaši vyresnio amžiaus asmenų išvaizda (žili plaukai, raukšlės, pigmentinės dėmės, ilgesni nešiojami rūbai), socialiniai bruožai (gaunama pensija) ar fiziniai ypatumai (nešiojami akiniai ar dantų protezai, kompensacinė technika, tokia kaip vežimėliai, vaikštynės ar lazdelės). Realybė yra kitokia- tiesa, kad nors yra bendrų senėjimo ypatumų (prastėja sveikata, funkciniai gebėjimai), tačiau kiekvienas asmuo sensta individualiai, todėl bendrais bruožais galima įvardinti tik fizinį keitimąsi. Nugyventas amžius, bei turima gyvenimo patirtis lemia didelį skaičių vidinių skirtumų vyresnio amžiaus asmenų grupėje, ne mažiau nei kitose grupėse, nagrinėjant jas pagal amžių. Tokiais galima įvardinti darbinę patirtį (dirbantis/ nedirbantis, kokia darbinio užimtumo trukmė bei pobūdis), profesinius įgūdžius (pasiekę aukštą meistriškumo lygį ar žemesnį), istorinius išgyventus įvykius ir vaidmenį juose (pasipriešinimo kovų dalyviai, rezistentai, tremtiniai). Šie aspektai kiekvieną mūsų vyresnio amžiaus asmenį padaro unikaliu ir nepakartojamu.

Senatvėje žmonės suvaikėja. Suvaikėjimu dažnai vadinami ligos požymiai, kurie bendrai priskiriami visai vyresnio amžiaus asmenų grupei. Yra visa eilė senatvinių ligų, kurių požymiai yra psichikos sutrikimai, keičiantys elgesį ir būdingas reakcijas. Statistiniai tyrimai rodo, kad mažesnė dalis vyresnio amžiaus asmenų serga tokiomis ligomis, o pakitusį elgesį gali lemti trauma, infekcija, medžiagų apykaitos sutrikimas ar kitas negalavimas. Svarbu nepamiršti, kad daugeliu atvejų pakitusios organizmo būklės gali būti koreguojamos atitinkamais medikamentais. Žvelgiant iš psichologinės pusės- vyresnio amžiaus asmenys iš savo gyvenimo patirties nemažai dalykų vertina kitaip. Jie gali nesilaikyti įprastų socialinių rėmų ar taisyklių, nes žinos, kad gyvenime ne tai svarbiausia, ar imti elgtis žaismingai, nes tiesiog taip norisi (pvz. važinėti su anūku rogutėmis žiemą nuo kalniuko arba vaikščioti su pintu gėlių vainikėliu ant galvos). Aplinkiniai tokį elgesį gali palaikyti suvaikėjimu, kai pačiam asmeniui tai tiesiog tam tikrų vidinių varžtų atlaisvinimas, sukeltas iš naujo dėliojamų vertybių ar senos svajonės išpildymas.

Senatvė yra ramybės laikotarpis („auksinio rudens" mitas). Dauguma dirbančiųjų kuria sau mitą, kad dabar, kol galiu- dirbu, ilsėsiuosi kai išeisiu į pensiją. Tokiu atveju, dauguma vyresnio amžiaus asmenų, gaunančių pensijas, bus privrsti kovoti su stereotipu, jog yra užsiėmę ar ką nors veikia. Realybė yra tokia, kad jei žmogus visą gyvenimą buvo aktyvus, dirbo, turėjo hobį, ieškojo kitų savirealizacijos šaltinių, tai net išėjimas į pensiją neturėtų nuslopinti jo buvusio aktyvumo lygmens. Neretai pensija suteiia galimybes vyresnio amžiaus asmenims išbandyti save srityse, kuriose jie visą laiką norėjo, tačiau nerasdavo tam laiko, arba srityse, kuriose jie turi tam tikrų gebėjimų ir norėtų juos atskleisti plačiau- pvz. įsitraukimas į politiką, dalyvavimas, senjorų keliautojų klubuose ir pan.

Seni žmonės nesidomi seksu. Bendrai paėmus seksualinis žmogaus elgesys tyrinėjamas ne taip jau seniai, o seksualinis vyresnio amžiaus asmenų elgesys senatvėje pradėtas tyrinėti 1960- aisiais metais. Tyrimai rodo, kad lytinio gyvenimo gerovė vyresniame amžiuje tiek pat svarbi, kaip ir jaunesniame amžiuje, o jo kokybė iš esmės priklauso nuo abiejų partnerių tarpusavio santykių bei bendrosios savijautos. Svarbu, kad abu partneriai įvertintų ir atsižvelgtų į besikeičiančius abiejų lyčių fiziologijos ypatumus vyresniame amžiuje

Vyresnio amžiaus žmonės linkę laikytis savo senų pažiūrų. Kiekvienoje amžiaus grupėje rasime asmenų, kurie yra įtin susikoncentravę į savo vidinius išgyvenimus ir turimus įsitikinimus. Lygiai taip pat ir vyresniame amžiuje. Tiesa ta, kad galbūt vyresnio amžiaus asmenys yra linkę savo įsitikinimus ir pažiūras ginti aktyviau. Kintantis socialinis statusas, paliekamas darbas, prastėjanti sveikata ir kiti netenkami atributai įjautrina vyresnio amžiaus asmenis, todėl savo pažiūrių ar įsitikinimų apgynimas gali būti kone vienintelis jiems likęs stabilus dalykas. Tuomet ir stengiamasi bent juos apginti, kad nors kas nors yvenime liktų stabilaus ir nekintančio.

Vyresnio amžiaus žmonės yra nekūrybiški ir neproduktyvūs. Iš tiesų priešingai- didžioji dalis dižiūjų pasaulio kūrėjų ir genijų savo didžiuosius darbus nuveikė būtent vyresniame amžiuje (dramaturgo Sofoklio, lietuvių rašytojos Žemaitės, psichoanalizės įkūrėjo Zigmundo Froido, tapytojo Pablo Pikaso, žmogaus teisių gynėjos Eleonoros Ruzvelt pavyzdžiai). Tam kad nuveiktų ką nuveikė jiems būtent yra reikalinga viso gyvenimo patirtis, atskleidžianti daugumo įvykių daugialypiškumą ir komplikuotumą.

Vyresnio amžiaus žmonėms yra labai sunku išmokti ką nors nauja. Tyrimai rodo, kad mokymosi sėkmė priklauso ne nuo besimokančiojo asmens amžiaus, bet nuo jo gebėjimų, motyvacijos, kitų ypatumų. Vyresnio amžiaus asmenų ir mokymosi procesas yra kitoks- jiems nereikalinga sausa informacija- savo gyvenimo eigoje jie turi sukaupę nemažai išminties. Tai, kas jiems reikalinga- paralelių išvedimas tarp jų gyvenimo patirties ir turimos teorijos, o silpstančią atmintį mokymosi procese puikiai atstos noras mokintis, turima patirtis bei sau išsikelti tikslai ir uždaviniai. Praktinė patirtis rodo, kad nemažas skaičius vyresnių asmenų puikiai susidoroja ir su šiolaikine biuro technika- mobiliaisiais telefonais, kompiuteriu, internetu.

Vyresniame amžiuje žmonės paprastai tampa irzlūs ir pikti. Tokiomis savybėmis pasižyminčių asmenybių nemažai yra visose amžiaus grupėse. Tiesa ta, kad visa eilė ligų gali keisti įprastą asmens charakterį- tačiau dažniausiai ji tik paaštrina jau esančias problemas ar ydas, kurias jaunesniame amžiuje išmoningai slepiame po socialinėmis kaukėmis ir pozomis. Geras, malonus, kantrus, išmintingas vidutinio amžiaus asmuo vargiai taps piktu, gyvenimu nusivylusiu, depresišku vyresnio amžiaus senjoru. Greičiausiai jis bus pozityvus, malonus bendrauti, supratingumu pasižymintis asmuo.

Dauguma vyresnio amžiaus asmenų yra izoliuoti ir vieniši. Vyresniame amžiuje mažėja socialinių kontaktų tinklas. Tačiau čia būtų svarbiau atskirti buvimo vienam ir jautimosi vienišu sampratas. Tyrimai rodo, kad maždaug du trečdaliai vyresnio amžiaus asmenų, sulaukusių 65 metų ir daugiau vieniši nesijaučia, nes palaiko pastovius santykius su savo partneriu, vaiku/ ais, giminėmis, draugais bei pažįstamais. Įsitraukus į visuomeninę veiklą priešingai, turimų kontaktų skaičius išauga. O darnus senėjimas, vidinės integracijos procesai senatvėje kaip tik leidžia vyresnio amžiaus asmeniui patirti vidinę pilnatvę, ramybę ir peržvelgti savo gyvenimą iš naujo.

Senatvėje žmonės labiau linksta į religiją. Tyrimų, kurie patvirtintų vyresnio amžiaus asmenų tiesioginę statistinę priklausomybę nuo dalyvavimo bažnyčių veiklose nėra. Tiesa ta, kad vyresniame amžiuje santykis su bažnyčia ir aukštesne jėga tampa įtin aktualus. Vyresnio amžiaus žmogus ieško įrodymų, kad "ten kažkas yra”. Ir jei tas žinojimas atrandamas, žmogų gali aplankyti visapusiškos pilnatvės ir santykio su aukštesne jėga jausmas, kuris suteikia stiprybės prieš neišvengiamai artėjantį mirties faktą. Pats žmogaus santykis su religija ir praktikuojamos praktikos ar patiriami išgyvenimai susiformuoja daug ankstesniame amžiuje, senatvėje tik tęsiama tai, kas pradėta.

Apžvelgus būdingiausius stereotipus, susijusius su vyresnio ir senyvo amžiaus asmenimis, toliau aptarsime galimybes ir būdus užbėgti šiems stereotipams už akių ar juos įveikti.

Paskutinį kartą modifikuota: Pirmadienis, 2014 spalio 13, 21:06