Senėjimas paprastai suprantamas kaip visi žmoguje vykstantys ir nulemti, su amžiumi susiję, pokyčiai, atsirandantys individui pasiekus biologinę brandą. 21 a. senėjimas yra vienas iš aštriausiai visuomenę veikiančių faktorių, aktyviai ir visapusiškai nagrinėjamas beveik visų sričių mokslininkų. Pats senėjimas yra kompleksinis, visas asmens gyvavimo sritis paliečiantis procesas, todėl ir yra taip sunkiai nusakomas ir apibūdinamas. Priklausomai nuo mokslo srities, tiriančios senėjimą, šiam procesui paaiškinti akcentuojamas tam tikras senėjimo aspektas. Medikai tiria senėjimą iš biologinės pusės, sociologai ir psichologai nagrinėja psichosocialinį senėjimą pagrindžiančias teorijas.

Visoje senėjimo teorijų grupėje senėjimas nagrinėjamas iš požiūrio arba proceso taško. Akcentuojant požiūrio pozicija yra išskiriama biologinė raida ir biologinis senėjimas. Biologinės raidos požiūris priima senatvę kaip natūralų gyvenimo eigos etapą, neatsiejamą nuo visų prieš tai ėjusių etapų. Biologinių senėjimo teorijų tarpe skiriamos stochastinės ir nestochastinės (arba genetiškai programuotos) senėjimą paaiškinančios teorijos, teigiančios kad arba su senėjimu susiję pokyčiai atsiranda atsitiktinai, o jų kiekis yra tiesiogiai proporcingas laikui, arba manoma, kad senėjimo procesas yra nulemtas iš anksto, kitaip sakant teigiama, kad kiekvienas gyvas organizamas jau ateidamas į šį pasaulį turi nulemtą tam tikrą gyvavimo trukmę. Biologinio senėjimo požiuris akcentuoja senėjimo metu atsirandančius pokyčius ir jų neigiamą poveikį (B.H.Lemme, 2003).

Nagrinėjant senėjimą kaip procesą, galima išskirti pirminį ir antrinį senėjimą. Pirminis senėjimas suprantamas kaip atitinkami genetiškai užprogramuoti normalūs ir savaiminiai biologinio senėjimo procesai, susiję su amžiumi ir nepriklausantys nuo sveikatos būklės. Pirminis senėjimas paprastai pasireiškia:

• Struktūriniais ir funkciniais pokyčiais;
• Vykstančių pokyčių žala sveikatai;
• Palaipsniškumo pobūdžiu;
• Vidybe (ne išorinės priežastys);
• Neišvengiamumu (neįmanoma išvengti);
• Universalumu (būdingi visiems);
• Negrįžtamumu;
• Baigtinumu (išeitis- visada mirtis) (Arking, 1991, Williams, 1992).

Antrinis senėjimas apima su amžiumi susijusius, bet patologinius pokyčius, nulemtus išorinių veiksnių, tokių kaip ligos, aplinkos poveikis, elgsena. Paprastai antrinis senėjimas remiasi pirminiu senėjimu ir yra būdingas tik tam tikrai populiacijos daliai. Įdomu pastebėti, kad antrinis senėjimas yra tiesiogiai susijęs su socialiniu amžiumi, visuomenine padėtimi bei išoriniais veiksniais, tokiais kaip elgsena, visuomeninė ekonominė padėtis ir kitais. (R.Žukauskienė, 2002).

Bet kokiu atveju senėjimo procesas visų pirma yra susijęs su poveikiu senstančio žmogaus organizamui ir asmenybei.