Oda ir jungiamojo audinio pokyčiai. Žvelgiant iš medicininės pusės, odos ir jungiamojo audinio senatviniai pakitimai asmens organizmo funkcionavimui daro mažiausią poveikį. Tačiau jie yra labiausiai matomi ir didžiausią psichoemocinį diskomfortą sukeliantys pokyčiai senstančiam asmeniui ir jo aplinkai. Oda- pats didžiausias žmogaus kūną dengiantis organas, kurio plotas sudaro apie 1,5 - 2 m2. Funkciškai oda reikalinga tam, kad galėtų žmogaus organizmą apsaugoti nuo aplinkos poveikio, savyje turimų nervinių galūnėlių dėka padėtų keistis informaciją su aplinka bei dalyvautų organizme vykstančio metabolizmo procesuose- oda garina vandens perteklių, kvėpuoja, pašalina kai kurias metabolizmo proceso atliekas. Su amžiumi po išoriniu- epidermio- sluoksniu esantis dermos sluoksnis netenka elastingumo, plonėja poodinių riebalų bei mažėja vandens kieki, todėl matome išorinius senėjimo požymius- raukšles, pigmentines dėmes, kitus pakitimus. Būtent šie pakitimai žiniasklaidoje traktuojami kaip pirmieji senėjimo ženklai, su jais raginama aktyviai kovoti. Iš praktinės pusės žvelgiant, taip kintanti oda yra mažiau atspari išorės poveikiui (pvz. ultravioleto spinduliams), netiksliai perduoda jutimus (sutrinka objektyvus šalčio ir šilumos jutimas), negeba reguliuoti medžiagų apykaitos (sutrinka prakaitavimas).

Skeleto ir raumenų sistemos pokyčiai. Su amžiumi netenkama bendros kaulų masės. Mažėti ji pradeda jau nuo 25 asmens gyvenimo metų. Silpstantis skeletas, mažėjanti kūno raumenų masė, elastingumo netenkančios kremzlės, trapūs kaulai nulemia senatvei būdingus sveikatos sutrikimus: didėja griuvimo ir kaulų lūžių rizika, išlinksta stuburas, atsiranda nugaros skausmai. Šie sveikatos apribojimai sutrikdo ir asmens funkcionavimą- žmogui sunkiau judėti, atlikti įprastus kasdieniniame gyvenime veiksmus (pvz. pačiam savarankiškai atsisėsti ar atsistoti nuo lovos). Vengdami traumų ir lūžių, vyresnio amžiaus asmenys dažnai ima žiboti savo judėjimą, tačiau taip skeleto ir raumenų būklę tik dar labiau pablogina.

Širdies ir kraujagyslių sistemos pokyčiai. Ši sistema organizame atsakinga už maisto medžiagų tiekimą audiniams ir medžiagų apykaitos produktų atliekų oš audinių pašalinimą iš organizmo. Senstančiame organizme vidinėse arterijų sienelėse ima kauptis nuosėdos, dėl to mažėja jų pralaidumas. Kraujyje didėja cholesterolio kiekis, kaulų čiulpuose mažėja kraują gaminančio audinio, dėl to kraujas neatsinaujina taip sparčiai, kaip jaunystėje, smarkiai padidėja arterinis kraujospūdis. Šie pokyčiai neretai ne tik sąlygoja tokias ligas kaip insultas ar infarktas, bet ir sumažina asmens gebėjimą toleruoti fizinį krūvį ilgesnį laiką, kas yra būtina siekiant išlikti sveiku.

Kvėpavimo sistemos pokyčiai. Plaučių pajėgumas matuojamas gyvybine plaučių galia, kuri nurodo, kokį oro kiekį vienu metu plaučiai gali įkvėpti arba iškvėpti. Senstant žmogus po truputį netenka beveik 50 proc. turėtos plaučių galios. Kvėpavimo sistema lygiai taip pat kenčia ir nuo žalingo aplinkos poveikio- užterštumo, infekcijų. Dėl šių aspektų, plaučiai gali įsavinti mažesnį kiekį deguonies, esat poreikiui (pvz. sportuojant ar aktyviau judant), todėl vyresnio amžiaus asmuo ima dusti.

Imuninės ir endokrininės sistemų pakitimai. Imuninė ir endokrininė sistemos tarpusavyje sąveikauja sudėtingų mechanizmų pagalba. Šios sistemos reguliuoja begalę organizmo funkcijų- medžiagų apykaitą, hormonų pusiausvyrą, reprodukciją, baltymų sintezę. Endokrininėje sistemoje senstant vykstantys pokyčiai moterims sukelia menopauzę, o vyrams prostatos padidėjimą. Šie pokyčiai senstančiam asmeniui neretai kelia įtin didelį stresą, nes yra susiję tiek fiziologiniais, tiek su psichologiniais pokyčiais (B.H.Lemme, 2003). Menopauzę nulemiantys estrogeno kiekio pokyčiai organizme neretai sukelia moterims nemažsnes emocijų audras ir protrūkius, nei paauglystėje: nuolatinė nuotaikų kaita, šalčio/ karščio bangos, padidėjęs prakaitavimas ir kiti persitvarkančio organizmo pokyčiai gali nemenkai išvarginti. Endokrininės sistemos pakitimus bandoma balansuoti pakaitine hormonų terapija.

Jutimo organų pakitimai. Jutimo organai yra tie organai, kurių pagalba suvokiame pasaulį. Priklausomai nuo tipo, kiekvienas žmogus turi sau būdingą, dominuojantį, jutimų kanalą, kuriuo jis „priima" aplinkinį pasaulį. Vieni asmenys pasaulį „mato" (vyrauja vizualinis informacijos priėmimas), kiti asmenys „girdi" (vyrauja informacijos priėmimas klausos kanalais), treti- pasaulį „jaučia" (vyrauja kinestetinis informacijos priėmimo kanalas- per taktiliką, uoslę, skonį). Senstant dauguma šių jutimų silpnėja: prastėja rega, klausa, silpnėja skonio pojūtis ir pan. Jutiminės informacijos netekimas sunkina aukštesnės psichinės veiklos galimybes- dėl prastėjančios regos ir klausos sunkiau bendrauti su aplinkiniais, priimti informaciją, prastėja socialinių ryšių kokybė.