Nagrinėjant vyresnio amžiaus asmenų sveiką gyvnseną svarbu aptarti stresą ir jo išgyvenimą vyresniame amžiuje. Vyresnio amžiaus asmens gyvenimas yra pilnas vidinių ir išorinių streso faktorių- vykstantys fiziologiniai organizmo pokyčiai senstant yra vidinis streso šaltinis; asmens gyvenime senstant vykstantys vaidmenų pokyčiai yra išorinis psichologinis streso šaltinis (Naujanienė, 2002).

2 Pav. Streso poveikis organizmui

Stresas tai sudėtinga fizinių, elgesio, kognityvinių ir emocinių simptomų visuma. Visų pirma stresas paveikia vyresnio amžiaus asmens kūną, jo elgesį, jo mąstymą ir jo emocijas. Antroji svarbi informacija yra tai, kad stresas paprastai pasireiškia ūmiai, o tais atvejais, kai žmogus stresą išgyvena nuolat, tai gali sukelti ilgalaikes pasekmes. Žemiau esančioje lentelėje pateikiame esminius ūmaus ir ilgalaikio streso požymius.

Ūmiose situacijose kūno reakcija į stresą yra gana akivaizdi: keičiasi kvėpavimas, širdies susitraukimų dažnis, Jūs pradedate prakaituoti...... Visa tai sąlygojama tam tikrų hormonų, kuriuos mūsų kūnas išskiria, jei mano, kad gręsia pavojus. Svarbiausias hormonas yra epinefrinas, kuris parengia organizmą komandai: kovok arba bėk. Šia reakcija jau akmens amžiuje pasižymėjo mūsų protėviai stengdamiesi išgyventi. Tačiau jei akmens amžiaus žmogus galėjo išties reaguoti į kilusį pavojų bėgdamas ar kovodamas (ir taip susitvarkydamas su kilusia įtampa), vyresnio amžiaus asmuo taip pasielgti nebegali- jo kūnas yra priverstas kentėti hormonų sukeltą įtampą. Jei šis patyrimas kartojasi potyriai tampa chroniškais. Taip atsiranda polinkis vystytis tam tikroms šiuolaikinės civilizacijos ligoms- tokioms kaip chroniškas galvos skausmas, nemiga, širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai. Jau čia galima paminėti, kad geriausias būdas sumažinti streso sukeltą fizinę įtampa yra pakankamas kiekis fizinės veiklos- smulkiau tai aptarsim kiek vėliau.

Stresas taip pat paveikia vyresnio amžiaus asmens elgesį: žmonės, patirdami stresą gali įgyti įvairių erzinančių įpročių, vėliau jie bando išvengti streso naudodami medikamentus ar narkotines medžiagas- tokias kaip alkoholis, rūkalai ar kitus narkotikus.

Kartais pasitaiko, kad veikiami streso vyresnio amžiaus asmenys išgyvena visą eilę miego problemų- ir tuomet bando viską iš eilės, kad galėtų užmigti. Suprantama, medikamentai negali padėti ilgą laiką, tačiau tam tikru metu jie gali suteikti trumpalaikį atpalaiduojamąjį poveikį- ir tai daro juos dar pavojingesnius. Veikiami streso žmonės tampa dirglūs ir elgiasi ne taip, kaip jiems įpasta. Chroniškas legesio pasikeitimas, iššsauktas streso, ilgainiui gali įtakoti asmenybės pasikeitimą, priklausomybių atsiradimą (o greta su tuo ir socialinę izoliaciją).

Stresas kenkia vyresnio amžiaus asmens gebėjimui mąstyti, lygiai taip pat kaip kenkia gebėjimui konstruktyviu būdu ieškoti būdų, kaip patenkinti jam kylančius ir senstant kintančius poreikius.

Galų gale stresas yra susijęs su tam tikromis emocijomis ir jausmais. Žmogus patiriantis stresą gali jausti nepailsėjęs, įaudrintas, dirglus, priešiškai nusistatęs kitų ir savo atžvilgiu. Pakartotinis šių patirčių išgyvenimas gal skatinti žemą savivertę, izoliacijos ir vienišumo jausmą arba net depresiją ir neviltį.

Patiriami kartu visi šie simptomai paprastai yra išgyvenami kartu. Visi kartu užgriuvę žmogų jie kelia rimtą pavojų vyresnio amžiaus asmens sveikatai. Aštraus streso situacijoje žmogus paparastai pakankamai aiškiai suvokia savo kūno siunčiamus signalus. Šie simptomai dažnai pakankamai aiškiai skiriasi nuo chroninio streso sukeltų simptomų. Svarbu paminėti, kad šiuo metu stresas tapo vyresnio amžiaus asmens kasdieninio gyvenimo dalimi, todėl senstantis asmuo dažnai tampa nebejautrus savo kūno ir kitų sistemų siunčiamiems signalams. Tai yra ypač pavojinga, kadangi chroninis stresas ilgainiui paveikia vyresnio amžiaus asmens pshichiką ir psichologinį gerbūvį. Norint tinkamai kovoti su stresu visų pirma svarbu atpažinti situacijas, kuomet stresas yra išgyvenamas.

Stresą sukeliantys veiksniai. Ne visada stresas yra blogai. Stresas yra normali organizmo reakcija į kylančias grėsmes; kai kas gali sakyti, kad žmonija nebūtų išgyvenusi be to aktyvuojančio poveikio, kurį stresas sukelia organizmui. Medžiotojai, sekdami ir aptikdami liūtą, patiria didelį stresinį poveikį. Tai leidžia jiems mobilizuoti jėgas ir veikti labai greitai. Tačiau neabejotinai streso priežąstys jau ilgą laiką yra pasikeitę. Pavojai, kuriuos vyresnio amžiaus žmogus išgyvena mūsų dienomis yra visai kiti.

Vienas iš žymių stresą tiriančių mokslinkų- Richard Lazarus - teigė, kad stresas ir jo lydimi susirgimai yra sąlygojami ne didžiųjų gyvenimo įvykių, tačiau keleto smulkių nesėkmių.

3. Pav. Vyresnio amžiaus asmenį veikiantys stresoriai

Stresas yra ypatingas dėl savo akumuliacinio efekto: pavieniai vyresnio amžiaus asmens išgyvenami rūpesčiai ir vargai gali būti visai nedideli, tačiau susidėję į vieną vieną gali jį sužlugdyti. Šiuos poveikius pabandėme pavaizduoti paveiksle, kuriame galit atpažint asmenį, kurį užgriuvo įvairūs susikaupę sunkumai, bloginantys jo gebėjimą susidoroti.

H.Selje buvo vienas iš pirmųjų, pradėjusių ilgalaikio streso poveikio organizmui tyrimus. Pasak H.Selje (1936) organizmo gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų yra ribotas. Įvairūs stresoriai veikdami organizmą ilgainiui sukelia biologinius pokyčius. H.Selje išskyrė sekančias progresyvias trijų pakopų asmenines reakcijas į stresą:

• Nerimą;
• Priešinimąsi;
• Išsekimą (A.Kriščiūnas, 2002).

Nerimo pojūtis apima pirminę besivystančio adaptacinio sindromo pakopą. Šiame etape paveikus stresui pakinta organizmo fiziologiniai parametrai- padažnėja vyresnio amžiaus asmens širdies plakimas, kraujyje pakyla cukraus kiekis, imama smarkiau prakaituoti. Išnykus stresoriui organizmo funkcijos sugrįžta į įprastinę funkcionavimo būklę (A.Kriščiūnas, 2002).

Priešinimasis atsiranda ilgesnį laiką neišnykstant nerimo sukeltiems pokyčiams. Šioje stadijoje vyresnio amžiaus asmens organizmas lieka sudirginimo būsenoje neramus ir įsitempęs (A.Kriščiūnas, 2002).

Išsekimas išsivysto vyresnio amžiaus asmens organizmą stresoriui veikiant ilgą laiką. Šiame etape jo organizmas apsipranta su pastoviai veikiančiu stresoriumi, tačiau ima sekti jo adaptacinės energijos atsargos. Organizmas ima nebesusidoroti su kylančiais nerimo požymiais. Šiuo atveju, kaip atsakas į ilgalaikį organizmą veikiantį stresą, išsivysto fiziniai bei emociniai sutrikimai. H.Selje savo tyrimais nustatė, kad išsekimo stadija organizme gali praeiti po trumpalaikių poveikių. Poveikiui tapus ilgalaikiu, organizme vykstantys pokyčiai tampa negrįžtami. Individualaus vyresnio amžiaus asmens organizmo pasipriešinimo ilgalaikiam poveikiui trukmė didžiaja dalimi priklauso nuo minėto organizmo atsparumo (gebėjimo prisitaikyti) bei nuo stresoriaus stiprumo (jėgos) (A.Kriščiūnas, 2002).

Nedidelė streso dozė gali veikti teigiamai. Visgi daugumoje situacijų stresas darbingumą veikia neigimai. Ramus, racionalus, save kontroliuojantis, jautrus, atidus vyresnio amžiaus asmuo gali pasiekti žymiai daugiau už agresyvų ir nesivaldantį. Tačiau yra ir kitas kraštutinumas - jei vyresnio amžiaus žmogus į stresą reaguoja pasyviai ir vangiai, jis tiesiog nesugeba apginti savo teisių ir efektyviai dirbti. Norint suprasti, kaip tvarkytis su stresu ir gerinti darbingumą, svarbu suvokti ryšį tarp įtampos (spaudimo iš aplinkos) ir darbingumo (Jacikevičius A., 1995).

Gebėjimas įveikti kylantį stresą yra labai svarbus; šis gebėjimas prasideda ties tuo, kaip vyresnio amžiaus asmuo supranta ir vertina stresą sukeliančią situaciją. Įsitikinimui pakanka apibudinti tai, kaip skirtingai skirtingi žmonės vertina potencialiai pavojingus jiems įvykius. Vieni labai jaudinasi, numatydami, kad vėluos į paskirtą susitikimą, kai tuo tarpu kitiems tai visai nerūpi. Vienas asmuo gali labia nuliūsti pavėlavęs į autobusą, kai tuo tarpu kitas dėl to tiesiog nusijuoks. Streso tyrimai parodė, kad streso jausmo dydis yra susijęs su tuo, kaip priimame stresą- jei galvojame, kad esam nepajėgūs susidoroti, jei pradedame galvoti "ką man dabar daryti?” ir jei nematome jokių būdų susidoroti su problemine situacija, tuomet patiriame stresą.

Visuomet galima išskirti objektyvius stresorius tarp kurių galima įvardinti tokius kaip sunkus fizinis darbas, nekontroliuojamas triukšmas ar mylimo žmogaus netektis. Tai yra objektyvūs veiksniai, nes naudoja vyresnio amžiaus asmens organizmo rezervus; jų negalima išvengti arba bent jau nežinoma kaip tai padaryti.... Tačiau tuo atveju, jei įsisavinami nauji įgūdžiai, streso poveikis gali būti sušvelninta. Streso išgyvenimas mažėja, jei vyresnio amžiaus asmuo randa kontrolės būdą triukšmo lygiui sumažinti, jei įsisavina naujus įgūdžius fizinio darbo krūviui palengvinti, ir jei ima kurti naujus planus ir išmoksta gyventi be to, kurį mylėjo.

Subjektyviai išgyvenamas stresas aštrės jei jį patiriantis vyresnio amžiaus žmogus nematys tinkamų būdų spręsti stresą sukėlusių arba nejaus, kad yra galinčių suteikti paramą. Čia labai svarbus yra žinojimas "ką daryti”. Jei vyresnio amžiaus asmuo pasitikės savo gebėjimu įveikti stresą- šis mažės arba nepasireikš visai. Pirmas žingsnis sprendžiant stresines situacijas yra gebėjimas atpažinti, kad situacija sukelia stresą. Antras žingsnis yra sugebėti atpažinti pagalbos išteklius: kur yra mano stipriosios pusės ir kas dar man gali padėti? Sugebėjęs sau atsakyti į klausimą "ką aš galiu daryti?”, vyresnio amžiaus asmuo sugebės išspręsti visą stresą keliančią situacija arba streso nepatirs visai.