Bandant apibrėžti sveikos gyvensenos mokymą vyresnio amžiaus asmenų tarpe svarbu apibūdinti patį vyresnio amžiaus asmenų mokymosi procesą, kuris neabejotinai yra kitoks, nei jaunimo mokymas/is. Mokymasis (angl. - learning) yra suvokiams kaip aktyvi, tikslinga žmogaus veikla, kuria siekiama įsigyti žinių, jas suprasti ir pritaikyti. Mokymasis keičia žmogaus psichiką ir elgesį, turtina jo dvasinį pasaulį, o jį skatina teigiama motyvacija - mokymosi svarba, kuri yra suprantama kaip reikšmingumas asmenybei; kaip tikslas kurio siekiama mokymusi (Chmiel N, 2005).

Pastaruoju metu yra akcentuojama, kad mokymasis trunka visą asmens gyvenimą. Mokymosi procesas yra svarbus visapusiškai asmens raidai. Mokymosi procese formuojasi asmens pažiūros, didėja pažintinės galios (pastabumas, suvokimas, mąstymas, vaizduotė, kalba, atmintis ir t.t.), bręsta gabumai, susiklosto asmenybės psichinės ir moralinės savybės. Asmenybės kitimą mokymosi procese tyręs čekų psichologas Linhartas (1993), teigė, jog mokantis kinta asmens psichika ir elgesys. Nauja informacija žmogui padeda rasti atsakymus į kylančius klausimus, surasti adekvatų elgesio būdą, mažina nepasitikėjimą savimi. Linhartas (1993) mokymąsi traktavo kaip ištisinį hipotezių formulavimo ir priėmimo procesą. Pastaruoju metu yra susidomėta socialiniais mokymosi aspektais-humanistinės psichologijos požiūriu, mokymasis yra laikomas asmenybės saviaktualizacijos ir saviraiškos dalimi. Tuo tarpu Rodžersas (1974, JAV) skiria du mokymosi tipus - beprasmį ir prasmingą.

Beprasmis mokymasis - tai priverstinis mokymasis, nesiremiantis vidinėmis besimokančiojo paskatomis, vykstantis tarsi už besimokančiojo asmenybės. Prasmingu mokymusi psichologas laiko sąmoningą mokymosi proceso dalyvio aktyvumą, troškimą suvokti įvairių dalykų prasmę, mokantis įgyti asmeninės patirties.

Vyresnio amžiaus asmenų sveikos gyvensenos mokymo procese įtin svarbus reflektyvus mokymasis, kuris leidžia susieti teoriją ir praktiką bei suvokti, kodėl veiksmo atlikimui turi būti pasirenkamas tam tikras atlikimo modelis. Šiam procesui svarbi pačio besimokančio gebėjimas analizuoti savo patirtį ir daryti tam tikra išvadas. Jau Lindeman (1926) savo suaugusiųjų mokymosi teorijoje teigė, kad patirtis yra svarbiausias suaugusiųjų mokymosi šaltinis, į kurį gilintis skatina vidiniai poreikiai ir reikmės, kurias mokymosi procesas patenkina. Tačiau svarbu įvardinti, kad ne bet kuri patirtis yra tinkamas pagrindas mokymuisi. Nesimokant iš patirties arba mokantis nereflektyviai (tai yra nesujungiant patirties ir mokymosi objekto), mokymasis bus daugiau išmokimas mintinai, laikinai patalpinant išmoktą informaciją trumposios atminties kloduose. Teresevičienė ir Gedvilienė (2003) teigia, kad reflektyviam mokymuisi- išmokimui apmąstyti ir spręsti problemas, yra svarbus ne tik nusiteikimas, tačiau ir gebėjimai. Gebėjimai analizuoti ir reflektuoti savo patirtį yra vienas iš sveikos gyvensenos mokymo tikslų- suteikti tinkamas žinias ir gebėjimus vyresnio amžiaus asmeniui, kad jis gebėtų sąmoningai taikyti apie sveiką gyvenseną turimas žinias savo kasdieniniame gyvenime.

Tam, kad mokymosi procesas būtų sėkmingas, visų pirma svarbu atrasti, kas motyvuoja besimokantįjį bei koks yra jo mokymosi stilius (Beverley A., Worsley A., 2007). Kiekvienas žmogus mokosi skirtingai, tačiau kiekvieno iš mūsų mokymosi procesą veikia:

• Mokymosi aplinka (kur kiekvienam iš mūsų geriausia mokintis, kokia aplinka/ žmonės skatina mokinimosi procesą);
• Kokiu būdu pateiktą informaciją įsisaviname lengviausiai (žiūrėdami, klausydami, kinestetiškai- uosdami, ragaudami, liesdami);
• Ką mes darome su įsisavinta informacija.

Esant galimybei rinktis, dauguma greičiausiai rinktųsi namų aplinką arba kitą, adekvačią namams- jaukią, sudarančią saugumo atmosferą.

Lygiai taip pat svarbu, kokiu būdu pateiktą informaciją įsisaviname lengviausiai. Paprastai mes informaciją priimame vienu iš mums labiausiai priimtinų jutimų kanalų- rega, klausa, taktilika. Nei vienas iš šių kanalų nėra pranašesnis už kitus, jie tiesiog skiriasi.

Regimuoju jutimų kanalu priimant informaciją greičiausiai paprasčiausia bus įsiminti informaciją patekusią per regėjimo kanalus. Šiuo atveju tai gali būti žemėlapiai, stendai, brėžiniai, užrašymai ant lentos, knygos skaitymas, paveikslų analizavimas. Socialinio darbo studijų procese tokio tipo studentams labai tinka genogramų ir ekogramų braižymas ir analizavimas, šeimos nuotraukų peržiūra, genealoginių medžių sudarymas, modeliuojamųjų situacijų stebėjimas ir analizė bei panašūs metodai.

Klausos kanalais priimama girdima informacija. Tokio dominuojančo informacijos priėmimo tipo asmuo lengvai įsimins girdimas paskaitas, pasakytus prisistatant vardus/ pavardes, audio ir muzikos įrašų analizes. Socialinio darbo studijų procese studentams, pasižymintiems audioinformacijos priėmimo dominante svarbu pateikti daug girdimos informacijos. Jei regimuoju kanalu priimantiems informaciją studentams veiksminga pateikti skaidres ir suteikti laiko jas perskaityti, klausos kanalais priimantiems informaciją pateikiamą medžiagą reikia perskaityti ir paaiškinti.

Kinestetiniu- taktiliniu informacijos priėmimo kanalu pasižymintys asmenys mėgsta nuolat judėti, pasižymi išraiškingais gestais, yra susikoncentravę į vidinius jutimus. Šio tipo studentams svarbu judrus mokymosi procesas- jie turi judėti, dalyvauti simuliaciniuose žaidimuose, įtin svarbi emociškai pilna ir gili mokymosi aplinka, teikianti geras emocijas.

Sąlyginai lengva parinkti mokymo stilių ir būdą, kai sveikatingumo įgūdžius siekianti įgyti grupė yra maža. Yra nemažai mokymosi ir informacijos priėmimo būdų vertinimo klausimynų. Tačiau kai besimokančiųjų asmenų grupė yra didelė, vienas, kad ir parinktas pagal didesnį skaičių besimokančiųjų mokymo metodas netiks visai grupei kaip vienetui (Beverley A., Worsley A., 2007). Įvairių mokymo metodų derinimas padėtų pateikti dėstomą informaciją visai grupei priimtinais būdais. Pvz. užsiėmimas pradedamas paskaita (metodas, tinkamas klausos kanalais informaciją įsisavinantiems studentams), paskaita skaitoma demonstruojant skaidres, naudodamas multimediją ar kitą video medžiagą (metodas, tinkamas vizualiai informaciją įsisavinantiems), paskaitos tema organizuojama aptarimų grupė, kur studentai turi ginti dvi skirtingas pozicijas- tai yra vieną kurią nors pusę (emociškai įtraukiami kinestetikai). Greta šitų aspektų renkantis mokymo metodus ir formas reikia atkreipti į jų efektyvumą, kuris nurodomas procentaliai:

• Paskaita - 5 proc.
• Savarankiškas mokymasis - 10 proc.
• Informacija, papildyta vaizdumo priemonėmis - 20 proc.
• Viešas, akivaizdus stebėjimas - 30 proc.
• Grupės diskusija - 50 proc.
• Mokymasis dirbant - 70 proc.
• Mokymasis mokant kitus - 90 proc. (Šveikauskas, 2008).

Akivaizdu, kad veiksmingiausias yra mokymas mokant kitus, dėl šio aspekto įtin naudinga aktyvius paskaitų dalyvius kviesti talkinti mokymuose, organizuoti vyresnio amžiaus asmenų savitarpio pagalbos grupes ar kviesti savanoriauti, kur jie galėtų ne tik prasmingai praleisti laisvalaikį, tačiau ir būti naudingi dalindamiesi savo patirtimi ir žiniomis.